Tėvas Klemensas Karosas – žemdirbys stambus ūkininkas, nuo 1945 m. tremtinys Permės srityje (Rusija). Seserys: Stefanija Karosaitė-Sprindienė (1919–1967) – 1945–1946 m. tremtinė Permės srityje (Rusija), pabėgusi iš tremties, Emilija Karosaitė – laisvės gynėja partizanų ryšininkė.

1937–1939 m. V. Karosas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tarnybą baigė kaip puskarininkis.

1941 m. jis buvo vienas iš Birželio sukilimo organizatorių Svėdasuose (Anykščių r.).

1942–1944 m. V. Karosas tarnavo policijoje, 1944 m. įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę, bet ją išformavus netrukus grįžo į gimtinę ir pasitraukė į pogrindį.

Nuo 1945 m. balandžio jis buvo Geležinio Vilko būrio partizanas, 1948–1949 m. – Viesulo partizanų būrio vadas. Paskirtas 1949 m. rugpjūtį, iki tų metų lapkričio V. Karosas-Vilkas buvo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės P. Plechavičiaus kuopos vadas.

V. Karosas-Vilkas 1949 m. lapkričio 1 d. buvo suimtas Šimonių girioje prie Dienionių ežero. Tardomas Svėdasuose, jis neištvėrė žiaurių kankinimų, išdavė Kunigaikščio Margio rinktinės štabo bei J. Tumo-Vaižganto kuopos slėptuvės vietą Drobčiūnų miške ir taip prisidėjo prie septynių laisvės gynėjų žūties: per karinę operaciją lapkričio 2 d. žuvo Dariaus ir Girėno kuopos vadas Petras Černius-Tigras (1924–1949), rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Dilys-Tarzanėlis, Eimutis (1924–1949), rinktinės vado adjutantas Stasys Gimbutis-Rūkas (1921–1949), laisvės gynėjai Jonas Meškauskas-Liepa, Caras (1924–1949) ir Petras Miškinis-Šarūnas, J. Tumo-Vaižganto kuopos vadas Albertas Nakutis-Viesulas (1910–1949) ir būrio vadas Kazys Palskys-Ąžuolas (1920–1949).

V. Karosas buvo kalinamas Kaune, nuo 1950 m. kovo – Vilniuje. 1950 m. balandžio 1 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė jį 25 metams kalėti lageryje ir 5 metams tremties. Nuo 1950 m. jis kalėjo Rečlago lageryje Komijoje (Rusija), 1959 m. gruodžio 25 d. buvo iš lagerio paleistas gyventi tremties sąlygomis Vorkutoje (Komija, Rusija).

Grįžęs į Lietuvą, gyveno Ukmergės rajone.

Mirė 1999 m.