Juozas OPANSKIS
  Gimimo data: 1896-07-06
Gimimo vietovė: Stalėriškio k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Revoliucionierius, kariškis

2018-02-26   |   Spausdinti

Seneliai: Andrius Opanskis (1832 – iki 1897) – žemdirbys ūkininkas, tėvų ūkio paveldėtojas, ir Veronika Patumsytė-Opanskienė (apie 1841 – iki 1897) – valstiečiai žemdirbiai. Tėvai: Kazimieras Opanskis (1861 – apie 1902) ir Domicelė Paulavičiūtė-Opanskienė (1866–1931) – valstiečiai žemdirbiai. Augo keturių vaikų šeimoje su dviem seserimis ir broliu. Seserys Ona Opanskytė-Paulavičienė (1889–1963) – žemdirbė ir Emilija Opanskytė-Striukienė (1899–1953) – žemdirbė, brolis Jonas Apanskas (1893–1944) – žemdirbys.

Giminaičiai: senelio brolis Dominykas Opanskis (1836–?) – laisvės gynėjas, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų, dukterėčia (brolio Jono duktė) Aldona Apanskaitė-Karkauskienė (g. 1931 m.) – pedagogė ir kraštotyrininkė, sesers Onos anūkas Albertas Brilingas (1948–1998) – mokslininkas inžinierius geologas.

1896 m. liepos 8 d. Vyžuonų bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Juozapas Žuromskis, krikštatėviai buvo Silvestras Tamošiūnas ir Ieva Opanskienė, Silvestro Opanskio žmona.

Tėvui anksti mirus, augo su motina, nuo mažens piemenavo pas turtingus ūkininkus. Motinos ruošiamas tapti kunigu, 1905–1906 m. mokėsi Debeikių (Anykščių r.) pradžios mokykloje, kur per žiemą baigė dvi klases, 1906–1908 m. tęsė mokslą Vyžuonų (Utenos r.) pradžios mokykloje, kur baigė dar dvi klases, 1908–1910 m. mokėsi Anykščiuose, 1910–1914 m. baigė Utenos keturių klasių gimnaziją.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. J. Opanskis pasitraukė į Sankt Peterburgą (Rusija), mokėsi realinėje gimnazijoje ir įsitraukė į revoliucinę veiklą, o nuo 1916 m. susidraugavęs su poetu Juliumi Janoniu, prisijungė prie lietuvių bolševikų.

Nuo 1916 m. J. Opanskis buvo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) narys. 1917 m. jis buvo vienas iš aktyviausių lietuvių bolševikų veiklos Sankt Peterburge organizatorių, šios partijos Sankt Peterburgo lietuvių rajono komiteto propagandistas, partijos VI suvažiavimo delegatas su patariamojo balso teise. Šiame suvažiavime jis susipažino su čekistų vadu Feliksu Dzeržinskiu ir kitais žinomais to meto revoliucionieriais.

1917 m. vasarą J. Opanskis dalyvavo bolševikų inspiruotame sukilime prieš laikinąją Aleksandro Kerenskio vyriausybę, o jam nepasisekus liepos 6 d. buvo suimtas ir kiek laiko kalinamas.

1918 m. J. Opanskis dirbo Lietuvos reikalų komitete Sankt Peterburge, buvo šio komiteto atstovas Sebeže (Pskovo sritis, Rusija), bendradarbiavo leidiniuose "Tiesa" ir "Lietuvos reikalų komisariato žinios", dirbo spaustuvėje. Sausį jis dalyvavo lietuvių bolševikų sekcijų konferencijoje Sankt Peterburge, spalį – okupuotų kraštų komunistinių organizacijų konferencijoje Maskvoje (Rusija).

1918 m. pabaigoje jis buvo pasiųstas iš Rusijos pogrindiniam darbui į Lietuvą, bet vokiečių okupacinės valdžios tuoj pats suimtas ir kiek laiko kalintas Vilniuje. Išleistas į laisvę, 1918–1919 m. J. Opanskis dirbo administracinį darbą Vidaus reikalų liaudies komisariate ir kitose įstaigose, buvo Lietuvos tarybų Centro vykdomojo komiteto narys, nuolat rašė ir publikavo straipsnius bolševikiniuose leidiniuose "Tiesa" ir "Komunistas", pasirašydamas Kravčinskio ir Michailovo slapyvardžiais. Jis buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Vilniaus komiteto nariu, Vilniaus darbininkų ir raudonarmiečių atstovų tarybos nariu.

1919 m. sausį Vilniuje kaip Vinco Mickevičiaus-Kapsuko sudarytos revoliucinės vyriausybės atstovas, Vilniaus Teismo tardymo komisijos narys, jis organizavo areštus ir pats juos vykdė, sausio 9 d. suėmė Lietuvos vyriausybės generalinį įgaliotinį Vilniuje Mykolą Biržišką (1882–1962) ir jį tardė, bandė falsifikuoti parodymus.

Lenkams okupavus Vilnių, 1919 m. J. Opanskis pasitraukė į Zarasus, 1919 m. vasarą buvo Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos Zarasų apskrities komiteto pirmininkas, 1919–1920 m. – Mozyriaus (Baltarusija) revoliucinio komiteto pirmininkas. Kaip sovietinės Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybės įgaliotinio Daugpilyje Zigmo Aleksos-Angariečio atstovas jis važinėjo po pafrontės apskritis, organizuodamas pasipriešinimą sovietinę valdžią iš Lietuvos stumiančiai Lietuvos kariuomenei.

1920–1924 m. J. Opanskis tarnavo Raudonojoje armijoje bei valstybės saugumo struktūrose Baltarusijoje ir Rusijoje. Jis kartu su bendražygiais likvidavo pogrindinę Baltarusijos eserų organizaciją, buvo Vakarų fronto ypatingojo skyriaus (čekistų) viršininkas. 1924 m. jis organizavo ypatingą čekistinę operaciją "Sindikatas-2", kurios metu įviliojo į spąstus ir suėmė vieną iš antisovietinio judėjimo lyderių, Rusijos baltagvardiečių emigrantų judėjimo prieš Sovietų Sąjungą vadovą generolą Borisą Savinkovą. J. Opanskis likvidavo Jurijaus Listopado įkurtą antisovietinio jaunimo organizaciją, persekiojo garsų baltarusių poetą Konstantiną Mickevičių-Jakubą Kolasą, reikalaudamas, kad jis nutrauktų ryšius su Minsko antisovietinėmis organizacijomis.

1924–1927 m. J. Opanskis dirbo Baltarusijoje jungtinės valstybinės politinės valdybos pirmininko pavaduotoju, buvo SSRS vyriausiosios politinės valdybos (GPU) narys, nuo 1926 m. – ir SSRS Vyriausiosios muitinės valdybos Baltarusijos skyriaus viršininku. Jis buvo Baltarusijos tarybų Centro vykdomojo komiteto narys, kandidatas į Baltarusijos komunistų partijos centro komiteto narius. Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis belaisviais, J. Opanskis būdavo SSRS atstovas. 

J. Opanskis buvo apdovanotas Baltarusijos Darbo raudonosios vėliavos ordinu (1924 m.), buvo pirmasis, gavęs šį valstybės apdovanojimą.

Buvo vedęs, žmona Valentina Opanskaja, baltarusė iš Minsko, – valstybės tarnautoja. Sūnūs Artūras Opanskis (g. 1923 m.) – kariškis aviatorius, lakūnas, ir Valentinas Opanskis (1925–?) – žurnalistas. Anūkas (Valentino sūnus) Artūras Opanskis (g. 1963 m.) – dailininkas ir aktorius.

Mirė 1927 m. birželio 7 d. Baltarusijoje – žuvo per pasikėsinimą tarp Minsko ir Ždanovičių stočių patekęs į tyčia surengtą geležinkelio katastrofą, kai drezina gabeno suimtą valstybės sieną perėjusį šnipinėjimu įtartą lenkų karininką Janeką. Karininkas buvo apkaltintas šio pasikėsinimo organizavimu ir sušaudytas, nors manoma, kad J. Opanskis tapo tuo metu prasidėjusių stalininių represijų auka. Jo mirties aplinkybių tyrimo medžiaga iki šiol tebėra įslaptinta. Jis iškilmingai kaip didvyris buvo palaidotas Minsko kapinėse, kapą, aptvertą geležine tvorele, ženklina akmeninis paminklas – stela su įrašais.

J. Opanskio vardu pavadintos gatvės Mozyriuje ir Minske (Baltarusija), ant namo Mozyriuje, kur jis gyveno 1918–1919 m., pritvirtinta ir iki šiol išlikusi tai liudijanti atminimo lenta. Sovietiniais metais apie jį buvo sukurta kino filmų ("Aidas girioje", režisierė Diamara Nižnikovskaja, 1977 m., J. Opanskio vaidmenį sukūrė aktorius Sigitas Ramelis), eilėraščių ir dainų.

J. Opanskio tėviškėje Stalėriškyje 1969 m. buvo pastatytas paminklinis akmuo (autoriai – skulptorius Kazys Varnas ir architektas R. Mačiulis) su bronziniu portreto bareljefu ir įrašu "Čia gimė ir augo revoliucinio judėjimo dalyvis čekistas Juozas Opanskis 1896–1927", paminklinę vietą prižiūrėjo mokytojos Aldonos Staliauskienės suburti Debeikių moksleiviai. Kaimui ištuštėjus, paminklas buvo perkeltas į Debeikius, 1990 m. grąžintas į Stalėriškį ir po keleto metų sunaikintas – liko stovėti tik akmuo.

Debeikių (Anykščių r.) vidurinės mokyklos mokiniai, vadovaujami mokytojų kraštotyrininkų Viktoro Staliausko ir Aldonos Staliauskienės, 1965–1975 m. surinko ir užrašė prisiminimus apie J. Opanskį, apklausė jį pažinusius asmenis Minske, Maskvoje ir Vilniuje, surinko dokumentinę medžiagą ir sudarė rankraštinį kraštotyros albumą.

J. Opanskio gyvenimas ir veikla pristatomi Aldonos Karkauskienės genealoginės kraštotyros rinkinyje "Gimtinė : mirę kaimai ir žmonių likimai : Apanskų giminės istorija" (2014 m.).