Petras ADOMONIS
  Gimimo data: 1922-01-22
Gimimo vietovė: Levaniškių k. (Traupio parapija, Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas, visuomenininkas

2023-06-01   |   Spausdinti

Tėvai: Dominykas Adomonis (1881–1965) ir Morta Krikštaponytė-Adomonienė (1889–1978) – religingi žemdirbiai pasiturintys ūkininkai, turėję 36 hektarus žemės. Iš dešimties vaikų išaugo aštuoni. Broliai ir seserys: Jonas Adomonis  (1909–1910) – mirė vaikystėje, Kostas Adomonis (1911–1945) – laisvės gynėjas partizanų ryšininkas, žuvęs pokario kovose, Mykolas Adomonis (1913 – apie 1944) – dingęs be žinios Antrojo pasaulinio karo metu, Ona Adomonytė-Matulionienė (1915–?), Marytė Adomonytė (1917–2002), Juozas Adomonis (1919–2001), Antanas Adomonis (1924–2001) ir Vlada Adomonytė (1927–2008) – pedagogė, švietėja. 

1922 m. sausio 29 d. Traupio bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Antanas Šilinis, krikštatėviais buvo Adomas Vareika ir Marijona Birbilaitė.

1934 m. baigė Levaniškių pradžios mokyklą.

Skurdi šeima, ką tik išsikėlusi į vienkiemį, negalėjo leisti sūnui toliau mokytis, todėl dvejus metus P. Adomonis dirbo šeimos ūkyje, lavinosi savarankiškai, skaitydamas knygas. 1936–1938 m. jis toliau mokėsi Raguvos (Panevėžio r.) mokykloje, o 1939–1943 m. baigė Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją.

1943–1948 m. P. Adomonis studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.

1948 m. balandžio 25 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas jį įšventino kunigu.

1948–1949 m. P. Adomonis dirbo vikaru Vaškuose (Pasvalio r.), vikaru ir klebonu Linkuvoje (Pakruojo r.). 1949–1951 m. jis buvo Krinčino (Pasvalio r.) ir Panevėžio katedros vikaras. 1951–1959 m. P. Adomonis tarnavo Rozalimo (Pakruojo r.) Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonu.

1959 m. jis buvo paskirtas Raguvos (Panevėžio r.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu ir Raguvos dekanu. 1959 m. jo iniciatyva buvo iš naujo dekoruotas Raguvos bažnyčios vidus. 

Ėmęs aktyviai burti bendruomenę, Raguvoje P. Adomonis susilaukė sovietų valdžios ir vietinių ateistų šmeižto kampanijos. 1963 m. birželio 23 d. "Panevėžio tiesoje" pasirodžius straipsniui "Karingasis dekanas", iš P. Adomonio buvo atimtas sovietų valdžios išduotas ir kunigui privalomas darbo pažymėjimas, todėl 1963 m. vasarą jis kiek laiko dirbo melioracijoje darbininku. Po aktyvaus tikinčiųjų pasipriešinimo ir skundo, nusiųsto į Maskvą, kunigui buvo grąžintas darbo pažymėjimas, vėliau jie nebebuvo atiminėjami ir iš kitų Lietuvos kunigų.

Paskirtas 1963 m. rugsėjo 20 d., 1963–1969 m. P. Adomonis buvo Burbiškio (Anykščių r.) Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas. Čia kunigas buvo persekiojamas dėl neva neteisėtų bažnyčios pastatų statybų, dėl šeštadienį švenčiamų Žolinės atlaidų. 1966 m. P. Adomonio iniciatyva buvo perdažyta Burbiškio bažnyčia, suremontuota ir nudažyta šventoriaus tvora, tačiau elektrifikuoti bažnyčios, pasipriešinus Anykščių rajono vadovams, jis nebespėjo.

1969–1975 m. jis buvo Kriaunų (Rokiškio r.) Dievo Apvaizdos parapijos klebonas, ten buvo sovietinės valdžios persekiojamas ir baudžiamas už tai, kad mokė vaikus, ruošdamas juos Sakramentams.

1975–1990 m. P. Adomonis tarnavo Skiemonių (Anykščių r.) Švč. Mergelės Marijos Aplankymo parapijos klebonu. 1983–1990 m. jis kartu ėjo ir Leliūnų (Utenos r.) Šv. Juozapo parapijos klebono pareigas, be to, 1977–1986 m. savanoriškai aptarnavo be dvasininko likusią Užunvėžių (Anykščių r.) Švč. Mergelės Marijos parapiją, kur ugdė ir paruošė kunigystei Dalių Tubį. Leliūnuose jis ėmėsi iniciatyvos remontuoti bažnyčią: pakeitė grindis, presbiterijos langus.

1990 m. liepą P. Adomonis buvo paskirtas Utenos Kristaus žengimo į Dangų parapijos klebonu bei Utenos dekanu ir šias pareigas ėjo 1990–2001 m., iki gyvenimo pabaigos. Utenoje 1990 m. jis ugdė vikarą Sigitą Sudentą, 1998–2001 m. – Algirdą Butę.

Jo iniciatyva Utenoje 1994 m. buvo atkurta "Saulės" katalikiškos dvasios vidurinė mokykla, kurioje kunigas dėstė tikybą ir buvo dvasios tėvas. 1999 m. ji pertvarkyta į Utenos "Saulės" gimnaziją. Jo rūpesčiu Utenoje taip pat atidarytas katalikiškas vaikų darželis-mokykla "Varpelis".

P. Adomonio iniciatyvumo dėka Utenoje 1995 m. buvo įsteigta ir nuo 1996 m. pradėjo veikti Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė – vienintelė šalyje tokio tipo ligoninė, kurią religinė bendruomenė įsteigė kartu su savivaldybe. P. Adomonis kiek laiko dirbo jos direktoriumi ūkinei-finansinei veiklai. 

Jo iniciatyva 1992 m. buvo pradėta ruoštis antrosios bažnyčios statybai Utenoje, parinkta jos vieta. Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo pastatyta jau po jo mirties 2005 m.

Utenoje jis taip pat ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos, organizavo žinomų Utenos krašto žmonių atminimo šventes, sukakčių minėjimus, būrė bendruomenę iškilmingai minėti valstybės šventes. Tapęs Utenos "Caritas" vadovu, P. Adomonis ypač išplėtė jo veiklą: įkūrė senelių prieglaudą, arbatinę, šarvojimo salę.

Nuo 1994 m. iki gyvenimo pabaigos jis vadovavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos Utenos skyriui, rėmė bažnyčios istorijos šaltinių leidybą. Šis skyrius po jo mirties nustojo veikti.

Laisvalaikiu mėgo būti gamtoje, grybauti ir žvejoti, skaitydavo filosofinę ir grožinę literatūrą, ypač romanus apie misionierių gyvenimą.

Mirė 2001 m. balandžio 16 d. Utenoje. Palaidotas Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje kunigų memoriale. Jo ir šalia palaidoto kunigo Antano Aramino (1908–1996) kapą ženklina masyvus pilko akmens paminklas su centre iškaltu reljefiniu kryžiumi ir įrašu dešiniajame akmens luite: "Kunigas-dekanas / Petras Adomonis / 1922–2001".