LEVANIŠKIAI
  Gretimos vietovės:
JANAPOLIS (Traupio) | PAGELDONIS | PILIAKALNIS (Traupio) | SURVILIŠKIS (Traupio) | ŠAPIS | UŽURAISČIAI |

2017-10-12   |   Spausdinti

Kaimas Traupio seniūnijoje už 5 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Traupio. Ribojasi su Janapolio, Šapio, Piliakalnio, Užuraisčių, Pageldonio ir Surviliškio kaimais. Kaime susikerta keliai Levaniškiai–Kavarskas ir Taujėnai–Raguva (senasis Vilniaus–Panevėžio plentas), teka Nevėžio upė. Į pietus nuo kaimo yra Levaniškių pelkė, iš jos per kaimą teka upelis Lankstupys – Nevėžio kairysis intakas.

Yra 152 sodybos – 368 gyventojai (2001 m.), 331 gyventojas (2011 m.). Kaimas yra Levaniškių seniūnaitijos centras (nuo 2009 m.). Nuo 2011 m. Levaniškiuose yra Ateities, Beržų, Jaunimo, Klevų, Kūdros, Lankų, Liepų, Nevėžio, Parko, Pievų, Plento, Sodų, Sporto, Šapio, Tako, Topolių, Vilties ir Žolynų gatvės.

Levaniškių kaimas susiformavo XX a. viduryje susiliejus dviems gretimiems kaimams – Senųjų ir Naujųjų Levaniškių.

Senieji Levaniškiai žinomi nuo XIX a. pradžios. Šiame kaime 1863 m. Zigmo Sierakausko sukilėlių rinktinės 7-asis liaudies batalionas, vadovaujamas Dominyko Felicijono Maleckio (1841–1863), kovėsi su carinės Rusijos kariuomene, bet pralaimėjo mūšį, žuvo 7 sukilėliai.

1923 m. kaime buvo 34 sodybos – 186 gyventojai. 1931 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 363,88 ha žemės, buvo apie 40 sodybų.

Naujieji Levaniškiai kūrėsi XIX a. pabaigoje buvusio dvaro vietoje. Apie 1891 m. buvo valstiečiams parduota dvaro žemė. 1923 m. Naujųjų Levaniškių kaime buvo 29 sodybos – 169 gyventojai. 1931 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 600,38 ha žemės. Kaime veikė grietinės nugriebimo punktas, parduotuvė.

Kaime veikė Pavasarininkų organizacija, vadovaujama Bronės Diržauskaitės. Angelaičiai turėjo dramos ratelį.

1924 m. Senuosiuose Levaniškiuose buvo įkurta Levaniškių pradžios mokykla, kuri iki 1940 m. dirbo nuomojamose patalpose. Pirmasis jos vedėjas buvo mokytojas Antanas Gruzdys. 1939–1940 m. mokykloje veikė I–IV skyriai, kuriuose mokėsi 78 vaikai, mokytoju dirbo Kajetonas Juzėnas. Iki 1953 m. ji veikė kaip pradžios mokykla, jos vedėju iki 1952 m. dirbo mokytojas Paulius Glemža, 1952–1953 m. – Ona Janulytė. 1953–1961 m. Levaniškiuose buvo septynmetė mokykla, jos direktoriais dirbo: nuo 1953 m. – Paulius Glemža, apie 1956–1958 m. – Kazimieras Vilkas, apie 1959–1960 m. – Amalija Salynaitė, 1960–1961 m. – Vytautas Urbonas. 1961 m. pertvarkius mokyklą į aštuonmetę, jos direktoriumi 1961–1969 m. toliau dirbo V. Urbonas.

Nuo 1969 m. Levaniškiuose vėl liko tik pradinė mokykla. Nuo 1969 m. jos vedėja dirbo Palmira Bujokaitė-Šeštokienė (1937–1988), su kitu komplektu dirbo mokytoja Živilė Riškienė (1934–2006). Vėliau šios pradinės mokyklos vedėjomis dirbo mokytojos: 1992–1993 m. – Asta Striogienė, 1993–2003 m. – Vilmantė Kalibatienė-Point. 2003 m. pradinė mokykla buvo pertvarkyta į Traupio pagrindinės mokyklos pradinio ugdymo skyrių, o 2009 m., kai neliko vaikų, ir jis buvo uždarytas.

Senųjų Levaniškių kaime buvo grietinės nugriebimo punktas, veikė smulkių prekių parduotuvė, kurios savininkas buvo Pakalnis.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Senųjų Levaniškių buvo ištremtas į Sibirą 1 asmuo, iš Naujųjų Levaniškių – 2 šeimos.

1940–1941 m. ir nuo 1944 m. iki 1963 m. sausio 12 d. veikė Panevėžio apskrities Raguvos valsčiaus (nuo 1950 m. – Troškūnų rajono, nuo 1959 m. – Anykščių rajono) Levaniškių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas (centras – Levaniškiai). Jį likvidavus, apylinkė buvo prijungta prie Traupio apylinkės. Tuo metu kaime gyveno 107 žmonės (1959 m.).

1949 m. Senieji ir Naujieji Levaniškiai buvo įjungti į Levaniškio kolūkį, kuris veikė iki 1991 m., kol iširo. Nuo 1949 m. iki 1990 m. lapkričio 1 d. Levaniškiai buvo Levaniškio kolūkio centrinė gyvenvietė. Pirmuoju Levaniškių kolūkio pirmininku 1949–1950 m. buvo Vaclovas Žižys, ilgiausiai, 1963–1984 m., jam vadovavo Sergejus Šamšonkovas.

Nuo 1950 m. iki XX a. pabaigos kaime veikė biblioteka, nuo 1958 m. – kultūros namai, 2013 m. atnaujinti kaip bendruomenės "Abipus Nevėžio", veikiančios nuo 2009 m., centras. Nuo 2014 m. šiame centre atidaryta Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Traupio filialo kilnojamoji bibliotekėlė.

Priklauso Traupio parapijai. Senosios kaimo kapinės, buvusios ant kalnelio kairiajame Nevėžio krante prie Ukmergės–Panevėžio kelio, nenaudojamos nuo XIX a., paženklintos. Kalnelio centre likęs vienas antkapinis paminklas su postamente iškaltu skaičiumi "1890" ir sunykusiais įrašais. Šiose kapinėse 1773 m. Šapio palivarko savininkai Jeronimas Legavičius ir Brigida Kamarauskaitė-Legavičienė buvo pastatę medinę tašytų rąstų koplyčią. Joje buvo trys altoriai, didysis pašvęstas Šv. Jonui Nepomukui, buvo švenčiami ir jo atlaidai, o kartą per mėnesį Šv. Mišias koplyčioje aukodavo Traupio kunigai. Apie 1871 m. koplyčia buvo nugriauta, 1947 m. jos vietoje dar stovėjo geležinis kryžius. Priešais kapines, kitapus Ukmergės–Panevėžio kelio, Lietuvos Atgimimo laikotarpiu pastatytas medinis stogastulpis su metaline saulute ir iškaltu įrašu: "Atgimstančiai / Lietuvai / 1989. / VIII.23" (autorius – A. Jurkėnas, 1989 m.). 

Stambiausias kaimo ūkis – Petro ir Nerijos Kairių privatus ekologinis galvijų auginimo ūkis.

1968–1974 m. Levaniškių kaimo pietinėje dalyje, Nevėžio dešiniojoje pakrantėje, buvo pasodintas parkas, užimantis apie 6 ha plotą (projekto autorė – architektė Teklė Šešelgienė). Jį sodino ir prižiūrėjo pedagogas ir gamtininkas Paulius Glemža (1921–2002). Parke auga ąžuolai, liepos ir kitų vietinių rūšių medžiai ir krūmai, taip pat retesni medžiai: balzaminis kėnis, serbinė eglė, glaustašakis skroblas, Mako ieva, pilkasis riešutmedis, berlyninė tuopa – iš viso 65 sumedėjusių augalų rūšys. Parkas paženklintas stogastulpiu su įrašu "Pauliaus Glemžos parkas" (autorius – medžio drožėjas Arūnas Šafronas, 2004 m.).

Į Lietuvos rekordų knygą (1993 m.) įrašytas didžiausias Lietuvoje dujotekio gaisras, įvykęs Levaniškių kaime 1990 m. sausio 10 d. Klojant ryšių kabelius ir pažeidus dujotiekio trasą šalia senojo Vilniaus–Panevėžio plento, 100 metrų atkarpoje 3 valandas degusių dujų liepsnos kilo į 30 metrų aukštį, kol išdegė iki 50 atmosferų suslėgtos dujos 23 kilometrų ilgio dujotiekio atkarpos vamzdyne.

Levaniškiuose 1922 m. gimė kunigas Petras Adomonis, 1927 m. – pedagogė, švietėja Vlada Adomonytė, 1950 m. – kunigas visuomenininkas Marijonas Savickas, 1955 m. – gydytoja vadovė Dalė Glemžaitė-Muraškienė.