Jokūbas SLIŽYS
  Gimimo data: 1893-01-21
Gimimo vietovė: Gyvatynės k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Inžinierius kelininkas, valstybės tarnautojas, visuomenininkas

2018-09-09   |   Spausdinti

Tėvai: Jonas Sližys (1856–1922) iš Pūstalaukių kaimo ir Uršulė Baryzaitė-Sližienė (1858–1950) – žemdirbiai turtingi ūkininkai. Broliai: Simonas Sližys (1883–1945) – turtingas ūkininkas, tremtinys, Balys Sližys (1885–1957) – kariškis, inžinierius, Vyties Kryžiaus kavalierius, Pranas Sližys (1889–1961) – kariškis, gydytojas, sesuo Mikalina Sližytė-Jakučiauskienė – emigrantė JAV.

1911 m. baigė Liepojos (Latvija) gimnaziją. 1911–1916 m. studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) susisiekimo inžinierių institute. 

1916–1920 m. J. Sližys dirbo Penzos gubernijoje (Rusija) geležinkelio statybos distancijos ir ruožo viršininku.

Grįžęs į Lietuvą, 1920–1935 m. jis dirbo Lietuvos susisiekimo ministerijoje įvairiose pareigose: Kazlų Rūdos–Šeštokų geležinkelio statybos viršininku, Amalių–Telšių geležinkelio statybos viršininko padėjėju, Geležinkelių valdybos kelio ir statybos direkcijos direktoriaus padėjėju ir direktoriumi, Telšių–Kretingos geležinkelio statybos viršininku.

J. Sližys suprojektavo Kazlų Rūdos–Šeštokų ir Šiaulių–Klaipėdos geležinkelius ir vadovavo jų statybai. Jis sudarė Lietuvos geležinkelių tinklo išvystymo planus, tobulino geležinkelių bei stočių statybą.

1936–1940 m. jis organizavo laivininkystės bendrovės "Lietuvos Baltijos Lloydas" darbą, buvo šios bendrovės generalinis sekretorius ir direktorius.

Jis taip pat valdė iš tėvų paveldėtą Klabinių (Molėtų r.) dvarą.

1941 m. J. Sližys emigravo į Vokietiją. 1941 m. jis įsigijo inžinieriaus laipsnį Charlottenbourgo (Berlynas, Vokietija) aukštojoje technikos mokykloje.

1948 m. J. Sližys persikėlė į Kanadą ir apsistojo Toronte. Jis ilgą laiką buvo Kanados lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas, Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos Toronto skyriaus pirmininkas.

Jis bendradarbiavo periodinėje spaudoje, rašė straipsnius profesiniais ir bendruomeninės veiklos klausimais.

1992 m. J. Sližys grįžo į Nepriklausomą Lietuvą, apsigyveno Vilniuje pas gimines ir ten praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. Jis sutvarkė savo tėvų kapą Skiemonių bažnyčios šventoriaus kapinėse ir pastatė jiems paminklą, ketino atsiimti nacionalizuotą Klabinių dvarą, bet nebespėjo.

Mirė 1994 m. Vilniuje. Palaidotas Skiemonių bažnyčios šventoriuje šeimos kape šalia tėvų. Kapą ženklina jo pastatytas juodo akmens paminklas-stela tėvams su iškaltu įrašu: "A+A / Čia ilsisi amžinuoju miegu / mylimoje Lietuvos žemėje / mano brangūs tėveliai iš Klobinių / Jonas Šližys 1856–1922 / Uršulė Barizaitė-Sližienė 1861–1950 / sūnus inž. Jokūbas". Kapavietę dengia juodo šlifuoto akmens plokštė su iškaltu įrašu: "Jokūbas Sližys / 1893–1994 / Ir tenai, kur po visų klajonių / Žemėn atsiguls mana galva, / Nerašykit mano vardo, žmonės, / Parašykit, žmonės: Lietuva. / J. Strielkūnas".