Balys SLIŽYS
  Gimimo data: 1885-11-01
Gimimo vietovė: Gyvatynės k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kariškis, inžinierius, valstybės tarnautojas, visuomenininkas, sporto organizatorius, Vyties Kryžiaus ordininkas

2022-09-12   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1885 m. lapkričio 13 d.

Tėvai: Jonas Sližys (1856–1922) iš Pūstalaukių ir Uršulė Baryzaitė-Sližienė (1858–1950) – žemdirbiai turtingi ūkininkai. Broliai: Simonas Sližys (1883–1945) – turtingas ūkininkas, tremtinys, Pranas Sližys (1889–1961) – kariškis ir gydytojas, Jokūbas Sližys (1893–1994) – inžinierius kelininkas, visuomenininkas, sesuo Ivona Michalina Sližytė-Jagučianskienė (1885–1981) – emigrantė JAV.

Tėvams persikėlus, nuo 1887 m. augo Desiukiškių dvare (Anykščių r.). 1896–1904 m. baigė Liepojos (Latvija) Nikolajaus gimnaziją, mokydamasis įsitraukė į slaptą lietuvybės veiklą. 1904–1906 m. jis studijavo Rygos (Latvija) politechnikumo Inžinerijos skyriuje.

Studijuodamas B. Sližys dalyvavo 1905 m. tautiniame sąjūdyje, 1905 m. gruodžio 4–5 d. buvo Didžiojo Vilniaus Seimo narys. Grįžęs į gimtąjį kaimą, jis slapta skleidė Vilniaus Seimo nutarimus, ragindamas žmones versti rusų valdžią ir kurti savą, lietuvišką. Dėl politinių persekiojimų jis buvo priverstas palikti studijas ir bėgti į užsienį, apsistojo tuometinėje Austrijoje-Vengrijoje ir iki 1913 m. ten baigė Lvovo (Ukraina) politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus išsilavinimą.

1913 m. B. Sližys grįžo į Lietuvą ir kaip inžinierius prižiūrėjo "Saulės" gimnazijos rūmų statybą Kaune. Tačiau 1913 m. gruodį jis buvo suimtas už praeities veiklą – dalyvavimą 1905 m. revoliucijoje – ir vienerius metus praleido Vilniaus Lukiškių kalėjime.

Išleistas į laisvę, 1914 m. gruodį, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, B. Sližys buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją ir tarnavo 99-ajame pėstininkų pulke atsargos batalione Penzoje  eiliniu. 1915 m. vasario 1 d. jis buvo pasiųstas mokytis ir gegužės 2 d. su pagyrimu baigė Irkutsko karo pėstininkų mokyklą. Jis išlaikė egzaminus ir artilerijos praporščiko laipsniui gauti, bet negavęs pažymos apie politinę ištikimybę karininko laipsnio nesulaukė.

Paskirtas 1915 m. gegužę, 1915–1917 m. jis tarnavo Kaukazo armijos atskirajame artilerijos divizione, buvo 2-osios baterijos puskarininkis, nuo 1916 m. rugsėjo 15 d. – vyresnysis puskarininkis. Nuo 1916 m. lapkričio 29 d. iki 1917 m. sausio 13 d. B. Sližys gydėsi karo ligoninėje, paskui vėl buvo grąžinta į dalinį.

1917 m. liepos 5 d. jis išlaikė egzaminus ir gavo artilerijos praporščiko karinį laipsnį, buvo paskirtas Kaukazo armijos 347-ojo karinės-inžinerinės kelių statybos rajono 2-osios valdybos 5-ojo Kaukazo kelių skyriaus būrio viršininku, vėliau buvo skyriaus viršininkas, kol 1918 m. gegužės 22 d. buvo paleistas į atsargą.

Nuo 1917 m. rugpjūčio 1 d. iki 1918 m. kovo 1 d. B. Sližys dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose Turkijos fronte Kaukaze.

Tarnaudamas Rusijos kariuomenėje, jis aktyviai reiškėsi Kaukazo lietuvių veikloje, buvo išrinktas delegatu į Lietuvių seimą Sankt Peterburge (Rusija).

1918 m. vasarą B. Sližys grįžo į Lietuvą ir nuo 1918 m. lapkričio tapo pirmuoju Utenos apskrities viršininku, kol Raudonosios armijos intervencija apskrities valdžios veiklą nutraukė. Bolševikams užėmus Uteną, jis pasitraukė į Kauną. 

1919 m. sausio 2 d. jis išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir kaip buvęs Rusijos armijos karininkas 1919 m. sausį–gruodį tarnavo Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo skyriaus inžinerinės  dalies viršininku, nuo 1920 m. sausio 1 d. buvo paskirtas Karo technikos valdybos Inžinerijos dalies viršininku. 1920–1922 m. jo vadovaujama karinė struktūra išaugino Lietuvos kariuomenės inžinerijos dalinius ir aviaciją. Nuo 1919 m. lapkričio 18 d. B. Sližys buvo inžinerijos kapitonas, nuo 1920 m. balandžio 28 d. – majoras.

Paskirtas 1922 m. vasario 4 d., 1922–1924 m. VII, VIII ir IX Lietuvos Respublikos ministrų kabinetuose B. Sližys buvo Krašto apsaugos ministras. Jis pertvarkė Lietuvos kariuomenę moderniais pagrindais: pakeitė dalinių dislokaciją, pakėlė apmokymų reikalavimus, rūpinosi geresniu karininkų ir puskarininkių rengimu, aktyviai siekė Klaipėdos krašto išlaisvinimo. Kaip Lietuvos Respublikos ministrų kabineto narys jis pasirašė Lietuvos universiteto Kaune įkūrimo aktą ir turėjo lemiamą vaidmenį (kartu su ministru pirmininku Ernestu Galvanausku), Lietuvai atgaunant Klaipėdos kraštą.

Paskirtas 1924 m. birželio 24 d., 1924–1926 m. X, XI ir XII Ministrų kabinetuose jis dirbo Susiekimo ministru. B. Sližys pradėjo Šventosios uosto statybą ir geležinkelio Šiauliai-Klaipėda tiesimą, gerino sausumos kelius, tiltus, telefono ir pašto ryšius. 1925 m. kovą jis buvo Krašto apsaugos ministro pavaduotojas. 1925 m. liepos 29 d. jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto karinis laipsnis.

1927–1934 m. B. Sližys dirbo Susisiekimo ministerijoje. Paskirtas 1927 m. rugpjūčio 24 d., pusmetį, iki 1928 m. vasario, jis buvo Plentų ir vandens kelių valdybos direktorius, vėliau dirbo šios valdybos direktoriaus (Klemenso Karoso ir kitų) padėjėju. 1934–1939 m. jis buvo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas, rūpinosi Klaipėdos uosto išplėtimu ir modernizavimu. Jo iniciatyva Klaipėda pralenkė apyvarta Rygą ir Taliną, susilygino su Karaliaučiumi (dabar – Kaliningradas, Rusija). Nuo 1936 m. jis ėjo ir Klaipėdos "Ryto" bendrovės tarybos pirmininko pareigas. 1936 m. pavasarį kaip uosto direktorius jis leido Klaipėdos jūros skautams budžiams naujo uosto saloje įrengti savo prieplauką.

1935 m. birželio 4 d. Klaipėdoje įsteigus Lietuvos buriuotojų sąjungą. B. Sližys buvo išrinktas pirmuoju jos pirmininku ir ėjo šias pareigas iki 1939 m. 1938 m. jis buvo pirmosios lietuvių regatos Baltijos jūroje ties Klaipėda ir Nida vadovas.

B. Sližys aktyviai dalyvavo Sąjungos Vilniui vaduoti veikloje, ilgą laiką buvo jos Centro komiteto narys, taip pat buvo Vilniaus "Geležinio Vilko" fondo valdybos narys. Jis nedalyvavo politinių partijų veikloje, liko nepartinis.

1925 m. B. Sližio šeima, padedama brolio Simono Sližio, įsigijo Alantos (Molėtų r.) dvarą ir jame praleisdavo vasaras. Dvarą prižiūrėjo B. Sližio uošvė Podėnienė. 1940 m. Sližių dvaras buvo nacionalizuotas.

1944 m. jis pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje ir 1945–1948 m. buvo Heidelbergo lietuvių karo pabėgėlių komiteto pirmininkas. 

1949 m. vasarą B. Sližys išvyko į JAV, apsistojo ir iki gyvenimo pabaigos liko Brukline (Brooklyn, Niujorko valstija), čia dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje, buvo šios bendruomenės apylinkės pirmininkas, Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos narys.

Už nuopelnus karinėje tarnyboje B. Sližys buvo apdovanotas carinės Rusijos medaliu "Už uolumą" ant Šv. Stanislavo juostos (1917 m.). Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas antrosios rūšies 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi (1921 m.), Vytauto Didžiojo  3-ojo laipsnio ordinu (1931 m.),  Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio (1929 m.) ir 2-ojo laipsnio (1940 m.) ordinais, Savanorio kūrėjo (1928 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.) medaliais, Latvijos "Trijų Žvaigždžių" 3-ojo laipsnio ordinu (1930 m.). "Jaunosios Lietuvos" orgnizacija jį apdovanojo "Trijų liepsnų" 2-ojo laipsnio ordinu (1937 m.).

Buvo vedęs, žmona Salomėja Podėnaitė-Sližienė (1900–1962). Vaikai: Leonardas Vytautas Sližys (1921–1981) – gydytojas, emigrantas JAV, ir Irena Silva Sližytė-Slizys (1923–1989) – chemikė, emigrantė JAV. 

Mirė 1957 m. liepos 20 d. Brukline (Niujorko valstija, JAV). Palaidotas Šv. Karolio kapinėse Rytų Farmingdeile (East Farmingdale, Niujorko valstija, JAV).

Vyties Kryžiaus kavalieriaus Balio Sližio gyvenimas ir žygdarbiai įamžinti Viliaus Kavaliausko enciklopediniame žinyne "Lietuvos karžygiai : Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)" 5-ajame tome (2012 m.). Jo sportinė organizacinė veikla pristatyta Lietuvos sporto enciklopedijoje. Jo biografija pateikta enciklopedinio žinyno "Lietuvos kariuomenės karininkai : 1918–1953" 7-ajame tome (2007 m.).

Didžiakaimio Lietuvos Nepriklausomybės kovų memoriale įrengtoje atminimo lentoje šalia kitų Kurklių valsčiaus Vyties Kryžiaus kavalierių akmenyje iškalta ir B. Sližio pavardė (2019 m.).

Alantos (Molėtų r.) bažnyčioje įrengtas vardinis suolas su įrašu ant jo pritvirtintoje lentelėje: "Tarpukario Lietuvos vyriausybės nario / Balio Sližio, / 1925–1940 m. valdžiusio Alantos dvarą, / šeimos suolas".