Povilas VALAIKA
  Gimimo data: 1942-02-21
Gimimo vietovė: Antakalnių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Menotyrininkas, publicistas, muziejininkas

2017-02-06   |   Spausdinti

Tėvai: Povilas Valaika (1899–1978) ir Rozalija Gribulytė-Valaikienė (1909 – po 1995) – mažažemiai valstiečiai žemdirbiai. Augo su broliais Stasiu ir Jonu bei dar trim vaikais iš tėvo pirmosios santuokos.

1949–1960 m. mokėsi Kurklių (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje. Mokykliniais metais pasižymėjo dailės gabumais, lankė mokytojo Petro Puodžiūno piešimo būrelį, rinko tautosaką.

1960–1961 m. P. Valaika dirbo Kurklelių (Anykščių r.) kultūros namuose meno vadovu. 1961–1962 m. jis buvo Anykščių rajono komjaunimo komiteto instruktorius, pradėjo bendradarbiauti vietinėje spaudoje. Tuo metu jis apipavidalindavo Anykščių liaudies teatro spektaklius.

1962–1967 m. P. Valaika mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, įgijo dailininko dekoratoriaus specialybę. Mokydamasis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, visą mokymosi laiką buvo profsąjungų vietos  komiteto pirmininkas, 1964–1966 m. buvo išrinktas Lietuvos švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos respublikinio komiteto nariu.

1967–1972 m. P. Valaika buvo Lietuvos liaudies architektūros ir buities muziejaus Rumšiškėse (Kaišiadorių r., dabar – Lietuvos liaudies buities muziejus) vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1967–1969 m. jis kartu su menotyros mokslų daktaru Klemensu Čerbulėnu rengė pirmojo Lietuvoje tokio muziejaus ekspozicijas, vėliau rinko, aprašė ir katalogavo liaudies meno pavyzdžius.

1968–1972 m. jis neakivaizdžiai studijavo Vilniaus dailės instituto Meno istorijos ir teorijos fakultete, bet studijų nebaigė.

Nuo 1972 m. iki gyvenimo pabaigos P. Valaika gyveno ir dirbo Kaune.

1972–1975 m. jis dirbo Kauno miesto Vykdomojo komiteto meno darbuotojų namuose, trumpai buvo vyresnysis metodininkas, vėliau meno vadovas. Jis organizavo dainininkų, aktorių ir rašytojų kūrybinius vakarus, rengė dailės parodas ir mokslines konferencijas.

1975–1976 m. P. Valaika kelis mėnesius buvo Kauno miesto Vykdomojo komiteto Kultūros paminklų apsaugos inspekcijos menotyrininkas, 1976 m. nuo vasario iki lapkričio dirbo Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoju – Kauno skyriaus pirmininku. Jis organizavo kraštotyros ekspedicijas ir pats jose dalyvavo, redagavo ir ruošė publikavimui surinktą medžiagą. 1976–1977 m. pusmetį jis vėl dirbo Lietuvos liaudies architektūros ir buities muziejuje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.

1970–1976 m. jis buvo ir Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Menotyros sekcijos sekretorius.

1977–1978 m. P. Valaika dirbo Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, buvo vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1978 m. vasarą atidarius šio muziejaus filialą Kauno paveikslų galeriją, 1978–1995 m., iki gyvenimo pabaigos, jis dirbo Kauno paveikslų galerijos vyresniuoju metodininku.

Daugiau nei du dešimtmečius jis rengė Kauno dailės galerijos parodų anotacijas ir katalogus, dailininkų kūrybą pristatinėjo spaudoje, radijo ir televizijos laidose. Jo surinkta etnografinė medžiaga, liaudies meno aprašai, piešiniai saugomi Liaudies buities muziejuje, Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institute.

P. Valaika parašė ir periodikoje paskelbė arti 1 tūkst. straipsnių dailės, liaudies meno populiarinimo klausimais, rengė straipsnius enciklopediniams leidiniams.

Laisvalaikį skyrė meno saviveiklai, buvo dainų ir šokių ansamblio "Sodyba" dalyvis, piešė grafines miniatiūras.

Susituokė 1972 m., žmona Marta Stirbytė-Valaikienė (1942–2017) – dailininkė tapytoja, grafikė, karikatūristė. Sūnus Tomas Valaika (g. 1974 m.).

Mirė 1995 m. liepos 2 d. Kaune. Palaidotas Kauno Karmėlavos kapinėse.

Kurklių Stepono Kairio pagrindinės mokyklos kraštotyrininkai 2005 m. surinko dokumentus ir atsiminimus apie kraštietį P. Valaiką.

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose nuo 2016 m. saugomas P. Valaikos asmens dokumentų, rankraščių ir kūrybos publikacijų fondas.