Tėvai: Kazimieras Paulavičius (1890–1971) ir Julija Vanagaitė-Paulavičienė (1892–1979) iš Lagedžių – žemdirbiai, 1948–1957 m. tremtiniai Krasnojarsko krašte. Augo penktas vaikas 8 vaikų šeimoje. Seserys Elena Paulavičiūtė-Kazlienė (1922–1973) – 1948–1957 m. tremtinė Krasnojarsko krašte ir Ona Paulavičiūtė-Urbonavičienė (1929–2014), broliai Alfonsas Paulavičius – nuo 1927 m. emigrantas JAV, Balys Paulavičius – nuo 1938 m. emigrantas JAV, Stasys Paulavičius (1922–1944) – darbininkas, Lietuvos Vietinės rinktinės karys savanoris, sovietinių kareivių nušautas 1944 m. liepos 19 d., Bronius Paulavičius (1925–?) ir Albertas Paulavičius (1926–1978) – laisvės gynėjas, politinis kalinys, statybininkas.

1924 m. sausio 20 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Boleslovas Beinoravičius, krikštatėviais buvo Povilas Baltrėnas ir Teklė Šumylaitė.

1932–1936 m. mokėsi Anykščių Šv. Kryžiaus vienuolyno pradžios mokykloje, 1936–1938 m. – Anykščių progimnazijoje, 1944 m. baigė Anykščių gimnaziją 1-ojoje jos abiturientų laidoje. Mokykliniais metais pradėjo groti smuiku, buvo "Meno kuopos" pirmininkas. 1944 m. vasario 16 d. generolui Povilui Plechavičiui pakvietus jaunuolius į Vietinę rinktinę, įstojo savanoriu, tarnavo 305-ojo bataliono 3-ojoje kuopoje, dalyvavo kovose su lenkais Vilniaus krašte.

Kai 1944 m. vasaros pradžioje vokiečiai susiruošė rinktinės karius nuginkluoti, pabėgo į Anykščius. Slapstydamasis nuo represijų, A. Paulavičius pasitraukė į Burbiškio miškus, įstojo į Kazio Tylos suburtą Žaliąją rinktinę ir davė laisvės gynėjo priesaiką. 1944–1945 m. žiemą slapstėsi tėvų namuose, 1945 m. pavasarį išėjo pas laisvės gynėjus į Stakių miškus, artimai bendravo su Jurgiu Urbonu-Lakštučiu.

1945 m. vasarą pasikeitęs dokumentus ir pasijauninęs, A. Paulavičius išvažiavo į Vilnių. 1945–1946 m. Vilniaus muzikos mokykloje jis mokėsi smuikuoti (dėstytoja Elena Bekerienė), 1945–1948 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuodamas įsijungė į literatūrinę veiklą: buvo Jaunųjų rašytojų sekcijos prie Rašytojų sąjungos narys, Vilniaus universiteto literatūros būrelio pirmininkas, išspausdino pirmuosius savo eilėraščius.

1948 m. gegužės 22 d. A. Paulavičius su tėvais ir seserimi Elena buvo ištremtas į Sibirą, 1948–1949 m. gyveno Orešnoje (Bogučianų rajonas, Krasnojarsko kraštas, Rusija), dėstė muziką Orešnos mokykloje, buvo klubo meno vadovas, iš studentų lietuvių subūrė vyrų vokalinį ansamblį ir kapelą.

1949–1954 m. A. Paulavičius gyveno ir dirbo Bogučianuose (Krasnojarsko kraštas, Rusija), dėstė muziką ir vokiečių kalbą, vadovavo chorui Bogučianų vidurinėje mokykloje, dirbo muzikos vadovu vaikų namuose ir vaikų darželyje.

1954–1956 m. jis gyveno Krasnojarske ir dirbo mokykloje muzikos mokytoju, vadovavo chorui ir pučiamųjų orkestrui, taip pat mokėsi Krasnojarsko muzikos mokykloje chorinio dirigavimo.

1956 m. birželį A. Paulavičius su šeima iš tremties grįžo į Lietuvą, 1957–1960 m. neakivaizdžiai tęsė ir baigė studijas Vilniaus universitete, tobulinosi Liaudies kūrybos namų rengiamuose kompozitorių mėgėjų kursuose.

1956–1957 m. A. Paulavičius dirbo mokytoju Viduklėje (Raseinių r.), mokė lietuvių ir vokiečių kalbos. 1957–1960 m. buvo Raseinių septynmetės mokyklos mokytojas ir Raseinių kultūros namų darbuotojas. Nuo 1960 m. jis buvo Raseinių vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytojas, 1963–1965 m. – direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams.

1965–1970 m. A. Paulavičius buvo Raseinių vaikų muzikos mokyklos direktorius, chorvedys. Suorganizavo didelį vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleivių mišrųjį chorą, kurį parengė 1964 m. I respublikinei moksleivių dainų šventei. Vadovavo siuvimo fabriko "Šatrija" ir kolūkio "Mituva" chorams – pastarasis 1957 m. tapo I respublikinio jaunimo festivalio Vilniuje laureatu.

Nuo 1970 m. iki gyvenimo pabaigos A. Paulavičius gyveno Kaune.

1970–1984 m. jis dėstė muziką ir dainavimą Kauno 27-ojoje vidurinėje mokykloje, vadovavo moksleivių chorams ir vokaliniams ansambliams bei pučiamųjų orkestrui. Jaunių choras 1977 m. III respublikinės moksleivių dainų šventės laureatas, vokaliniai ansambliai dalyvaudavo "Dainų dainelės" konkursuose.

1972–1989 m. jis vadovavo Kauno farmacininkų vokaliniam ansambliui "Salvija".

1988 m. A. Paulavičius pirmasis Lietuvoje suorganizavo Kauno politinių kalinių ir tremtinių mišrųjį chorą ir su juo išplėtojo plačią koncertinę veiklą – dalyvavo televizijos laidose, ėmė rengti poezijos ir dainų šventes "Leiskit į tėvynę" (pirmoji – 1991 m. Kaune, antroji – 1993 m. Vilniuje, trečioji – 1995 m. Panevėžyje, ketvirtoji – 1997 m. Klaipėdoje). Jo vadovaujamas choras "Ilgesys" dalyvavo 1990 m. Lietuvos tautinėje dainų šventėje Vilniuje, 1994 m. – I ir 1998 m. – II Pasaulio lietuvių dainų šventėse Kaune ir Vilniuje.

A. Paulavičius buvo Raseinių rajono dainų švenčių organizatorius ir vyriausiasis dirigentas, 1978 m. – Kauno miesto dainų šventės dirigentas, 1990 m. – tautinės dainų šventės Vilniuje ir 1994 m. – I Pasaulio lietuvių dainų šventės Kaune dirigentas.

Jis sukūrė dainų chorams ir vokaliniams ansambliams, kurių dalis išspausdinta jo knygose, daug dainų parašė pagal savo paties tekstus.

A. Paulavičiaus kūrybos leidimai:

1989 m. – "Leiskit į Tėvynę" (memuarinė apysaka, publikuota tremtinių atsiminimų rinkinyje "Leiskit į Tėvynę").

1990 m. – "Kraujo upeliai tekėjo: Lietuvos rezistencijos kovų vaizdai" (prisiminimų rinkinys).

1992 m. – "Malda už Tėvynę" (eilėraščiai ir dainos).

1994 m. – "Tėviškės varpai" (eilėraščiai ir dainos).

1995 m. – "Aš palieku jums ramybę" (apsakymai).

1996 m. – "Dievas vaikšto" (romanas).

1998 m. – "Rytmečio sapnas" (eilėraščiai ir dainos).

2000 m. – "Už jūrių marių: koncertinių kelionių įspūdžiai" (prisiminimų rinkinys).

2002 m. – "Per kryžių ir kalaviją: akimirkos su vyskupais, generolais ir eiliniais kovotojais" (prisiminimų rinkinys). 

2005 m. – "Partizanas Daumantas : herojinė poema".

2007 m. – "Parvesk į žemę pažadėtą : rinktinė" (eilėraščiai ir dainos).

Nuo 2002 m. A. Paulavičius buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 

2002–2008 m. jis buvo Lietuvos Vietinės rinktinės karių sąjungos vadas. Jam vadovaujant, Vilniuje, Aukštuosiuose Paneriuose, buvo pastatytas paminklas žuvusiems kariams savanoriams. 

A. Paulavičius buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2000 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi (2005 m.), Lietuvos Vietinės rinktinės Garbės kryžiumi, Europos kovotojo karininko kryžiumi, Europos karių asociacijos medaliu, Kauno miesto savivaldybės 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu už nuopelnus Kauno miestui (2006 m.).

Vedė tremtyje apie 1951 m., žmona Bronė Rupainytė-Paulavičienė – pedagogė, chorvedė. Sūnūs: Saulius Paulavičius (1952–2017) ir Dalius Paulavičius – muzikas, koncertmeisteris.

Mirė 2008 m. kovo 28 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse-panteone (1PAN kvartalas, 17 eilė, 6 kapas). Kapą ženklina dekoratyvus stogastulpis su Jėzaus Kristaus bareljefu (autorius – tautodailininkas medžio drožėjas Adolfas Teresius), jo papėdėje ant horizontalios šlifuoto akmens plokštės metalinėmis raidėmis įrašas: "Paulavičiai / Antanas 1924–2008 / Saulius 1952–2017".

A. Paulavičiaus biografija publikuojama Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne "Pasaulio lietuvių chorvedžiai" (1999 m.), jo kilmė pristatoma Aldonos Karkauskienės genealoginės kraštotyros rinkinyje "Gimtinė : mirę kaimai ir žmonių likimai : Apanskų giminės istorija" (2014 m.).