Nijolė Felicija SADŪNAITĖ
|
Gimimo data: 1938-07-22 Gimimo vietovė: Dotnuva (Kėdainių r.) Trumpai: Vienuolė, laisvės gynėja disidentė, publicistė, politinė kalinė |
2024-05-07 | Spausdinti
Tėvai: Jonas Sadūnas (1899–1963) iš Pusnės (Molėtų r.) – mokslininkas agronomas ir Veronika Rimkutė-Sadūnienė (1915–1970) iš Juozapavos viensėdžio prie Svėdasų (Anykščių r.) – agronomė. Brolis Jonas Aloyzas Sadūnas (g. 1935 m.) – agronomas, disidentas. Dėdė (motinos brolis) Kazimieras Rimkus (1913–2009) – gydytojas ir mecenatas, emigrantas JAV, giminaičiai (motinos pusbroliai) Vaclovas Petras Tumasonis (1909–1997) – gydytojas, emigrantas JAV, ir Janina Tumasonytė-Lieponienė (1919–2016) – pedagogė aklųjų mokytoja, emigrantė JAV. 1938 m. spalio 2 d. Dotnuvos bažnyčioje ją Felicijos Nijolės vardais pakrikštijo kunigas Fabijonas Kemėšis. Tėvams 1945 m. vasarą pabėgus iš Dotnuvos nuo persekiojimo ir grėsusios tremties, tą vasarą ir rudenį augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, nuo 1945 m. rudens – Anykščiuose. 1945 m. pradėjo lankyti mokyklą Telšiuose, kur iškart buvo priimta į antrąją klasę, 1945–1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Mokykliniais metais aktyviai sportavo: žaidė krepšinį, tinklinį, stalo tenisą, dalyvavo lengvosios atletikos varžybose. 1955 m. N. Sadūnaitė pasirinko vienuolės gyvenimo kelią ir įstojo į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną, pirmuosius įžadus 1956 m. davė Telšiuose, kur dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno pas vienuolijos seseris Jeruzalėje ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. 1963 m. Anykščiuose ji davė amžinuosius įžadus. Baigusi medicinos seserų kursus, ji vėliau dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau iki 1974 m. – iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą, Svėdasuose katechizavo vaikus. Dėl savo pogrindinės veiklos N. Sadūnaitė yra laikoma žymiausia XX amžiaus Lietuvos disidente, kovotoja už žmonių teises ir Lietuvos laisvę. Į sovietinio saugumo akiratį ji pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus – surado už vaikų katekizaciją tiesiamam kunigui Antanui Šeškevičiui advokatą. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Dokumentu, kurį pasirašė daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos, buvo reikalaujama iš tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo suteikti sąžinės laisvę ir baigti represijas prieš kunigus. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje. Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką" – žymiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių ji išspausdino P. Raudos dovanota rašomąja mašinėle. Užklupta su įkalčiais, spausdinanti 11-ąjį "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" numerį, ji 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota. Lietuvos SSR Aukščiausiasis teismas 1975 m. birželio 17 d. ją nuteisė laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems metams kalėti, atliekant bausmę sunkiųjų darbų lageryje, ir trejiems metams ištrėmimo. 1975–1977 m. N. Sadūnaitė kalėjo Dubravlage (Mordvija, Rusija), paskui 1977–1980 m. gyveno tremtyje Bagučianuose (Krasnojarsko kraštas, Sibiras, Rusija). 1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, N. Sadūnaitė dirbo Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. 1982–1987 m. ji gyveno nelegaliai Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstydamasi, nes buvo paskelbta jos paieška, tuo metu rašė atsiminimus apie disidentinę veiklą. 1987 ir 1988 m. ji buvo sovietinio saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau niekada neprarado optimizmo. Nuo 1987 m. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, ji dalyvavo ir kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge – Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama. 1988 m. ji kartu su bendražygiais surengė Vilniuje viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. ji dalyvavo bado streike Vilniaus Gedimino aikštėje. 1989 m. ji buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio "Caritas" steigėjų, balandžio 15–16 d. dalyvavo "Caritas" steigiamajame suvažiavime. 1988 m. gruodžio 19 d. ji buvo priimta į Lietuvos Helsinkio grupę. 1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią. Tačiau sovietinio saugumo struktūros ją kaip antisovietinio nusistatymo įtakingą asmenį stebėjo iki pat šių struktūrų veiklos Lietuvoje pabaigos 1991 m. 1989–1990 m. N. Sadūnaitė su paskaitomis apie Lietuvą ir jos kovą už laisvę keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje ji susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Nuo 1990 m. N. Sadūnaitė dirbo Vilniaus arkivyskupijos "Caritas" organizacijoje, rūpinosi žmonėmis, kuriems reikėjo pagalbos, aktyviai reiškė savo nuomonę apie politinius ir visuomeninius Lietuvos įvykius. Ji buvo viena iš visuomeninio komiteto "Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę" steigėjų (2019 m.). N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas "KGB akiratyje" (1985 m.) ir "Gerojo Dievo globoje" (1989 m.). Jos buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis. Lietuvoje abi atsiminimų knygos buvo sujungtos ir išleistos viena knyga "Skubėkime daryti gera" (1998 m., antrasis pataisytas ir papildytas leidimas serijoje "Pergalės ženklas" – 2023 m.). Ji parengė ir išleido atsiminimų knygą italų kalba "Il celo nel lager" ("Lagerio dangus", 2016 m.). 1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė apdovanojo ją medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises. 1992 m. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas ir ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.). N. Sadūnaitė buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). Jai buvo skirta Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta Laisvės premija (2017 m.). Pašto vokų serijoje "Jie kūrė antrąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką" išleistas N. Sadūnaitei skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2006 m.). Pašto vokų serijoje "Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių" išleistas kitas jai skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – A. R. Šakalys, 2009 m.). N. Sadūnaitės gyvenimas ir veikla pristatyti Edvardo Buroko žinyno "Pūtėme prieš vėją" 5-ojoje dalyje "Laisvės kovotojai" (2011 m.). Mirė 2024 m. kovo 31 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Verkių kapinėse (7 sektorius) seserų vienuolių bendrame kape, kuriame kapavietes žymi asmeninės akmeninės plokštelės. Kapą ženklina betono teraco paminklinis kryžius su dviem įrašų lentelėm postamente. Balto marmuro lentelėje iškaltas įrašas: "Laimingi mirusieji, / kurie miršta Viešpatyje", juodo šlifuoto akmens lentelėje – įrašas: "Dangiškoji Motinėle, / Priimk mus / Ir amžinybėje garbinti / Tavo Dieviškąjį Sūnų". N. F. Sadūnaitė apdovanota Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimu už indėlį puoselėjant parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjas – Aleksandro Stulginskio žvaigžde (po mirties, 2024 m.). |