Po Antrojo pasaulinio karo A. Velanis gyveno Repšėnuose (Anykščių r.). Pokario metais jis išėjo partizanauti, buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Tigro būrio kovotojas.

Įkūrus Algimanto apygardą, nuo 1947 m. pavasario A. Velanis-Tigras buvo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Tigro būrio vadas, nuo 1948 m. rudens, žuvus Antanui Jogėlai-Ąžuolui, priglaudė ir jo būrio likučius, 1948–1949 m. faktiškai buvo Butageidžio kuopos vadas.

1949 m. vasarą kartu su partizanais Juozu Šilaika-Šviedriu, Antanu Blauzdžiu-Konkurentu, Jonu Kadžioniu-Bėda ir jo žmona Malvina Gedžiūnaite-Kadžioniene-Sesute A. Velanis-Tigras gyveno bunkeryje Petro ir Onos Radvilų sodyboje Pusbačkiuose, paskui kelis mėnesius buvo prisiglaudęs pas Antaną Kaunietį Tumėjoje.

1949 m. lapkričio 1 d. A. Velanis buvo išduotas ir Tumėjoje suimtas. Panevėžyje kalinamas, tardomas ir žiauriai kankinamas, jis išdavė apie 30 būrio ryšininkų ir talkininkų – buvo rastas jo sąsiuvinis su laisvės gynėjams talkinusių žmonių slapyvardžių sąrašais, šie buvo nustatyti, suimti ir nuteisti po 10 metų lagerio. Taip už jo ir kitų partizanų slėpimą buvo suimtas ir nuteistas P. ir O. Radvilų sūnus Marijonas Radvila.

Ypatingasis pasitarimas 1950 m. gegužės 6 d. nuteisė A. Velanį 25 metus kalėti ir 5 metus tremties. 1950 m. birželio 20 d. jis buvo išvežtas kalėti į Steplagą (Džezkazganas, Karagandos sr., Kazachija) ir ten kalintas 1950–1952 m. 1952 m. lapkričio 21 d. jis buvo perkeltas į Dallagą (Ekibastūzas, Pavlodaro sr., Kazachija), 1954 m. gegužės 21 d. – į Pesčianlagą (Karagandos sr., Kazachija). Kalinamas jis šalinosi kitų kalinių lietuvių, tik Džezkazgano lageryje artimiau bendravo su Albinu Milčiuku.

1957 m. sausio 19 d. A. Velanis buvo paleistas  iš lagerio kaip atlikęs bausmę ir liko gyventi tremtyje Džezde (Karagandos sr., Kazachija), į Lietuvą negrįžo.

Mirė Kazachijoje – žuvo avarijoje, vairuodamas motociklą.