Tėvai: Jonas Laužikas (1900–1972) ir Marijona Laužikienė (1896–1987) – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 39 hektarus žemės, o nuo 1936 m., kai išsikėlė į vienkiemį, – 46 hektarus; 1948–1958 m. tremtiniai Kedrovyj Loge (Manos r., Krasnojarsko kraštas, Rusija). Buvo vyriausias tarp penkių vaikų. Broliai: Jonas Laužikas (1933–2014) – 1948–1958 m. tremtinys Krasnojarsko krašte, darbininkas, ir Alfonsas Laužikas (1926–1933) – mirė vaikystėje nuo ligos, seserys: Apolonija Laužikaitė (1929–2016) – 1948–1954 m. tremtinė Krasnojarsko krašte, inžinierė statybininkė, ir Julija Laužikaitė-Smalskienė (g. 1939 m.) – 1948–1958 m. tremtinė Krasnojarsko krašte, darbininkė.

Pusbroliai (tėvo sesers Apolonijos sūnūs): Paulius Antanas Baltakis (1925–2019) – dvasininkas vyskupas, teologas, Pranas Baltakis (1926–2006) – inžinierius, emigrantas JAV, Vytautas Baltakis (g. 1930 m.) – inžinierius geologas, 1949–1956 m. tremtinys, pusseserė (tėvo sesers Apolonijos duktė) Teresė Baltakytė-Gedminienė (g. 1935 m.) – 1949–1956 m. tremtinė, sportininkė irkluotoja, irklavimo trenerė.

1932–1936 m. mokėsi Jurgiškio (Anykščių r.) pradžios mokykloje, 1936–1937 m. dirbo ūkyje, 1937–1939 m. tęsė mokslą Viešintų (Anykščių r.) pradžios mokykloje, 1939–1944 m. – Kupiškio gimnazijoje, kur visą laiką buvo klasės seniūnas. 1941–1944 m. dalyvavo pogrindinės organizacijos veikloje, priešinosi jaunuolių šaukimams į vokiečių kariuomenę.

1944 m. pavasarį A. Laužikas išėjo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę, pradėjo mokytis Marijampolės karo mokykloje. Vokiečiams ją uždarius, grįžo į tėviškę ir pusę metų slapstėsi tėvų namuose nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę, tačiau 1944 m. pabaigoje pasidavė mobilizacijai ir 1944–1945 m. tarnavo mokomajame kariniame dalinyje Brianske (Rusija). Dėl sunkių tarnybos sąlygų nusilpęs, sunkiai susirgęs, gydęsis ir pripažintas nebetinkamas karinei tarnybai, jis buvo demobilizuotas ir 1945 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą.

1946 m. per pusmetį A. Laužikas baigė Kupiškio gimnaziją, 1946–1952 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, įgijo gydytojo chirurgo išsilavinimą. Tėvus 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmus, neteko materialinės paramos, todėl studijuodamas dirbo Teismo medicinos ekspertizės biure, buvo Respublikinės akušerių mokyklos sanitarijos ir fiziologijos dėstytojas.

1952 m. A. Laužikas trumpai dirbo Dūkšto (Ignalinos r.) ligoninėje gydytoju chirurgu, 1952–1954 m. buvo Ukmergės teismo medicinos ekspertų biuro skyriaus vedėjas, gydytojas patologas anatomas.

Nuo 1954 m. iki gyvenimo pabaigos A. Laužikas gyveno Vilniuje.

1954–1958 m. jis dirbo Vilniaus miesto I klinikinės (dabar – Šv. Jokūbo) ligoninėje patologu anatomu, 1958–1985 m. buvo Teismo medicinos ekspertizės biuro prie Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos viršininkas, Lietuvos SSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis medicinos ekspertas, buvo laikomas profesoriumi, nors tokio mokslinio vardo ir negavo.

A. Laužikas buvo aukščiausios kategorijos teismo medikas, vadovaudavo teismo medicinos, deontologijos ekspertizėms, dažnai pats atlikdavo pirmines ir pakartotinas asmenų kūno bei deontologines ir histologines ekspertizes.

1985–1994 m. A. Laužikas dirbo Respublikinio patologinės anatomijos biure prie Onkologijos mokslinio tyrimo instituto, buvo gydytojas patologas anatomas ekspertas, Bendrosios patologijos skyriaus (1993–1994 m. – biuro) vadovas, turėjo aukščiausiąją šios srities gydytojo kategoriją. 1991 m. kaip Respublikinio patologinės anatomijos biuro ekspertas jis tyrė kruvinųjų Sausio įvykių aukas, buvo įvykių prie Televizijos ir radijo komiteto S. Konarskio gatvėje ir prie Spaudos rūmų dalyvis, kaip liudininkas pateikė liudijimus Sausio 13-osios byloje. Jis buvo Lietuvos sąjūdžio dalyvis – medikų iniciatyvinės grupės narys.

1994–1999 m. jis dirbo Teismo medicinos ekspertizės centre vyriausiuoju teismo ekspertu, kol 1999 m. gruodžio 31 d., jau sunkiai sirgdamas, baigė darbo karjerą. 

A. Laužikas trumpai dirbo ir pedagoginį darbą – 1948–1952 m. buvo pavaduojantis dėstytojas Vilniaus respublikinėje akušerių mokykloje, vėliau dažnai skaitydavo paskaitas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentams deontologinės teismo medicinos ekspertizės temomis, dalijosi ekspertinio darbo patirtimi.

Jis buvo Lietuvos teismo medikų mokslinės draugijos narys nuo jos įkūrimo 1957 m., draugijos valdybos narys ir pirmininko pavaduotojas, SSRS teismo medikų draugijos valdybos narys. Nuo 1956 m. jis buvo Lietuvos patologų draugijos narys.

Jis stažavosi sąjunginiuose gydytojų tobulinimosi institutuose Maskvoje (Rusija) ir Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija). 1964–1967 m. jis parengė kandidatinę disertaciją iš medicinos deontologijos srities, bet jos neapsigynė dėl tarnybinio užimtumo (pagal oficialią versiją) ir dėl to, kad atsisakė įstoti į komunistų partiją (artimųjų liudijimu).

A. Laužikas savo iniciatyva subūrė ekspertų metodinę tarybą iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Kauno medicinos instituto katedrų mokslinio personalo. Jis organizuodavo respublikines teismo medicinos ekspertų konferencijas, rengė ir skaitė pranešimus SSRS teismo medicinos ekspertų konferencijose ir suvažiavimuose.

Jis parengė ir paskelbė apie 60 mokslinių publikacijų rinkiniuose.

1957 m. vasarą A. Laužikas lankėsi lietuvių tremtinių gyvenamosiose vietose Krasnojarsko krašte (Rusija), pats susipažino su tremties sąlygomis ir iš ten į Lietuvą nelegaliai pargabeno sergančią motiną.

1984 m. jis buvo pristatytas Lietuvos SSR nusipelniusio gydytojo garbės vardui suteikti, bet kompartijai nepriklausiusio gydytojo kandidatūra buvo atmesta.

Laisvalaikiu skaitė, domėjosi istorija, mylėjo gamtą ir gimtinę.

Šeimą sukūrė 1950 m., žmona Jadvyga Laužikienė (1927–2002) – chemikė. Duktė Alfreda Laužikaitė (1953–2019) – matematikė, sūnus Rimgaudas Laužikas (g. 1957 m.) – architektas.

Mirė 2000 m. gegužės 23 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse šeimos kape (12 sektorius, 3 eilė 1 kapas). Kapą ženklina akmeninis skulptūrinis paminklas – horizontali trijų akmenų kompozicija: dviejuose šoniniuose granito luituose iškalti įrašai: "1927 / Jadvyga / 2002", "Aloyzas / 1924 / 2000" ir "Laužikai", centriniame riedulyje giliai išskobtas kryžius.