JURGIŠKIS (Viešintų)
  Gretimos vietovės:
AŽUBALIAI | BYLĖNAI | GASIŪNAI | KARŪNIAI | SKAIDRĖ | SVIESTELIŠKIS | VARNELIŠKIAI | ŽEMAITĖLIAI |

2018-10-27   |   Spausdinti

Kaimas Viešintų seniūnijoje už 5 kilometrų į šiaurę nuo Viešintų. Kaimas įsikūręs Suosos (Jurgiškio) ežero rytiniame krante. Ribojasi su Varneliškių viensėdžiu, Karūnių, Skaidrės, Ažubalių, Bylėnų, Gasiūnų, Žemaitėlių, Sviesteliškio, Kupiškio rajono Linkiškių ir Rozalimo kaimais. Kaimą kerta Anykščių–Kupiškio kelias. XX a. II pusėje prie kaimo buvo prijungta dalis Linkiškių kaimo teritorijos.

Yra 18 sodybų – 36 gyventojai (2001 m.), 17 gyventojų (2011 m.). Priklauso Viešintų seniūnaitijai (nuo 2009 m.).

Į vakarus nuo kaimo driekiasi Suosos (Jurgiškio) ežeras – antrasis pagal dydį Anykščių rajono vandens telkinys. Jo plotas – 208,7 kv. kilometro, kranto linijos ilgis – 10,12 kilometro, vidutinis gylis – 2,13 metro. Ežeras išnuomotas, įžuvintas ir naudojamas mėgėjiškai žūklei.

XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1520–1572) leido bajorui Liaudučiui pasistatyti karčemą prie Varnapurvio upelio ir Suosos ežero. Prie jos ir ėmė kurtis Jurgiškio kaimas. 1588 m. bajorams išmatavus ir pasidalijus apylinkių žemes, 1589 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas III Vaza (1566–1632) leido čia steigti Jurgiškio miestelį, trečiadieniais ir šeštadieniais rengti turgus, prekiauti midumi, alumi, degtine ir kitais gėrimais. Nors Lietuvos Statutas ir draudė privilegijuotiems miesteliams kurtis arčiau nei 15–22 kilometrai vienas nuo kito, Viešintų dvaras, buvęs už 5 kilometrų, apėjo šiuo draudimus ir taip pat kūrė savo miestelį, kuris kelis šimtmečius konkuravo su Jurgiškiu, kol šį nurungė.

Jurgiškio miestelis iki XVIII a. antrosios pusės priklausė kunigaikščiams Kurbskiams. 1789 m. balandžio 22 d. sudarytame Troškūnų parapijai priklausančių kaimų generaliniame rejestre minimas Jurgiškio dvaras, jau priklausęs "dauggaliui ponui" Daunoravičiui, bei kaimas su 12 valstiečių kiemų. Kaime tuomet buvo koplyčia (kosciolek) ir karčema. Kaimas buvo greta Jurgiškio dvaro. Jurgiškyje 1796–1798 m., beveik trejus metus, gyveno kunigas ir poetas Antanas Strazdas, buvęs privatus dvaro kapelionas.   

Viešintų parapijos dokumentuose Jurgiškio koplyčia dar minima 1910 m. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 1915 m. vokiečiai Jurgiškyje įrengė gynybinius įtvirtinimus, jų įrengimui išardė ir koplyčią, sunaikino jos rūsyje buvusį mauzoliejų, liekanas sudegino. Tuo metu vokiečių kariai, žiūrėdami į savo planus, dar klausdavo Jurgiškio miesto.

1923 m. dvare buvo 2 sodybos – 25 gyventojai, dvaro savininkas buvo Jaroslavas Daunoravičius – Kauno gubernijos kupčmeisteris. 1926 m. buvo vykdoma Jurgiškio dvaro žemių parceliacija, tuomet dvaro savininkai buvo Jadvyga Antanina Daunoravičienė, Jadvyga Daunoravičiūtė-Taubienė ir Liudvika Daunoravičiūtė-Guzienė, valdžiusios 413,99 ha žemės. 1923 m. kaime buvo 20 sodybų – 116 gyventojų. Jurgiškyje gyveno kelios rusų bei lenkų tautybės gyventojų šeimos. 1934 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 220,76 ha žemės.

1930 m. Bylėnų pradžios mokykla buvo perkelta į Jurgiškio kaimą. 1931–1932 m. Jurgiškio pradžios mokykla veikė išnuomotose patalpose, su I–IV skyriais dirbo mokytojas Petras Petkūnas. 1936–1937 m. mokyklos II–IV skyriuose mokėsi 65 vaikai, mokytoja dirbo Valerija Paliukaitė. 1939–1940 m. I–IV skyriai dirbo nuomojamose patalpose. Po Antrojo pasaulinio karo Jurgiškio pradinė mokykla veikė iki 1969 m., kol buvo uždaryta. Jos vedėja 1950–1969 m. dirbo mokytoja Emilija Sereikienė, 1950–1954 m. su antruoju komplektu dirbo mokytoja Genė Jankevičiūtė.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Jurgiškio buvo ištremti į Sibirą 9 asmenys.

1949 m. kaimas buvo įjungtas į kolūkį "Aušra", vėliau priklausė "Žalgirio", "Gimtosios žemės", Viešintų kolūkiams, kol 1992 m. ūkis iširo.

Priklauso Viešintų parapijai. Senosios kaimo kapinės nenaudojamos, apleistos ir užželiančios, likę 2 akmeniniai paminklai, vienas iš jų – 1894 m. mirusio Jeronimo Ragausko – atkurtas su nauju geležiniu kryžiumi. Senieji gyventojai dar mena, jog kapų kalnelyje koplyčioje buvo laidojami dvaro šeimos nariai. Koplyčios ženklų nelikę.