Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Petras TARASENKA
2023-01-07

Vardas: Petras
Pavardė: TARASENKA
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Tarasovas
Gimimo data: 1892-12-07
Gimimo vieta: Karališkių k. (Anykščių r.)

Trumpai:
Kariškis, istorikas, archeologas, rašytojas, laisvės gynėjas, Vyties Kryžiaus ordininkas


Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1892 m. gruodžio 20 d. Gimimo data pagal Karališkių cerkvės krikšto metrikų knygą – 1893 m. gruodžio 18 d.

Tėvai: Teodoras Tarasovas – valstietis žemdirbys, tarnautojas, ir Natalija Zubrickaja-Tarasova (1874–?). Augo keturių vaikų šeimoje, buvo vyriausias. Seserys Katerina Tarasova ir Valentina Tarasova, brolis Anatolijus Tarasovas. Dar keturi vaikai: Nikolajus, Jakovas, Nadežda ir Tatjana Tarasovai – mirė maži.

Tėvams persikėlus, nuo 1902 m. augo ir 1903–1905 m. pradinę mokyklą lankė Alantoje (Molėtų r.). 1905 m. jis trumpai dirbo raštininko pagalbininku, bet buvo išmestas iš darbo už palankumą lietuvių kalbai. 1906–1908 m. baigė valdinę pradžios mokyklą Anykščiuose, 1908–1912 m. – Panevėžio mokytojų seminariją, įgijo pradinės mokyklos mokytojo išsilavinimą. Mokydamasis jis pradėjo domėtis kraštotyra ir archeologija, šia aistra užsikrėtė visam gyvenimui.

1912–1914 m. P. Tarasenka dirbo mokytoju Alantos pradinėje mokykloje, 1914 m. rudenį porą mėnesių – Tirmūnų (Utenos r.) pradinėje mokykloje, kol buvo mobilizuotas į kariuomenę. Gyvendamas Alantoje, jis buvo Alantos ugniagesių draugijos narys.

1914–1917 m. jis tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, buvo 30-ojo Šaulių Sibiro pulko eilinis, paskui, baigęs Dušetų (Gruzija) praporščikų mokyklą, – jaunesnysis puskarininkis 731-ajame Komarovo pėstininkų pulke, kol 1917 m. buvo demobilizuotas ir apsigyveno Pskove (Rusija).  

1918–1919 m. P. Tarasenka studijavo Pskovo pedagoginiame institute istoriją. Studijuodamas jis dirbo mokytoju pavyzdinėje septynmetėje mokykloje prie šio instituto.

Grįžęs į Lietuvą, P. Tarasenka 1919–1932 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tarnybą pradėjo kaip Kauno bataliono jaunesnysis karininkas Ukmergėje, paskui tęsė 7-ajame Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulke, buvo Kauno bataliono 3-osios kuopos vadas. 1920 m. spalio 16 d. jis pasižymėjo kovose prieš lenkus ir 1920 m. lapkritį už narsą lenkų fronte buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.

1921 m. balandį – 1922 m. vasarį jis baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, gavo labai gerą įvertinimą. 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, 7-asis pulkas buvo dislokuotas Klaipėdoje, 1923–1926 m. ten gyveno ir P. Tarasenka.

Tarnybos metu jis itin aktyviai domėjosi kraštotyra, archeologija, "Klaipėdos žiniose", "Kultūroje", "Jaunojoje kartoje", "Skautų aide" ir kitur periodikoje paskelbė daug populiarių straipsnių iš krašto praeities, skelbė straipsnius apie Klaipėdos krašto kultūros paminklus. Pirmąja P. Tarasenkos publikacija laikomas 1921 m. Tilžėje leidinyje "Mūsų senovė" publikuotas veikalas "Valiulio akmuo", skirtas mitologinio akmens, esančio Alantos apylinkėje, tiriamajam aprašymui.

1924 m. kartu su kitais jis įkūrė Klaipėdos kraštotyros muziejų – 1924 m. birželio 24 d. Klaipėdoje pasirašė Muziejaus draugijos steigimo aktą.

1926–1934 m. P. Tarasenka buvo Valstybės archeologijos komisijos narys, nuo 1927 m. – Karo mokslo draugijos sekretorius ir vicepirmininkas, nuo 1929 m. – vienas iš Lietuvos istorijos draugijos steigėjų.

Nuo 1927 m. P. Tarasenka ėmėsi ir archeologo darbo, o visiškai jam atsidėjo nuo 1932 m., kai pasitraukė į atsargą, turėdamas pulkininko laipsnį, ir galėjo pragyventi iš kariškio pensijos. 1927–1936 m. jis kasinėjo Maniuliškių, Velikuškių, Vosgėlių ir Pakačinės piliakalnius Zarasų rajone, Bradesių piliakalnį Rokiškio rajone, Paželvių ir Berzgainių piliakalnius Ukmergės rajone, Vargulių piliakalnį Anykščių rajone, taip pat Molėtų rajono Kulionių ir Perkalių piliakalnius.

Netekęs Lietuvos kariuomenės kariškio pensijos ir pragyvenimo šaltinio, 1941 m. P. Tarasenka dirbo Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejuje ekskursijų vadovu, 1941–1944 m. buvo Kultūros paminklų apsaugos įstaigos Archeologijos skyriaus vedėjas. Nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. birželio jis laikinai ėjo Kariškai istorinio (buvusio Vytauto Didžiojo karo) muziejaus direktoriaus pareigas, 1945 m. birželio–spalio mėnesiais buvo šio muziejaus direktorius, kol iš šių pareigų buvo atleistas, pradėjus muziejaus ekspozicijos sovietinimą.

1947–1958 m. P. Tarasenka dirbo Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus priešistoriniame skyriuje, dalyvavo ekspedicijose, tyrė piliakalnius ir kitus archeologijos paminklus, savo tyrimų duomenis apibendrino istorijos studijose.

Paakintas vaikų rašytojo Prano Mašioto (1863–1940) pavyzdžio, apie 1924 m. P. Tarasenka ėmėsi rašyti istorijos mokslo populiarinimo knygeles apie Lietuvos – "piliakalnių krašto" – senovės paminklus. Nuo referatyvinės informacijos mokomajame leidinyje "Gimtoji senovė" (1925 m.) jis perėjo į beletrizuotą pasakojimą apysakose "Praeities vartai" (1935 m.) ir "Perkūno šventykloje" (1939 m.). Jų autorius vaizduoja fantastines vaikų keliones iš dabarties į akmens ir žalvario amžių ieškoti "kultūrinio senovės lietuvių klestėjimo pagrindų" ir savitų rašto ženklų akmenyse.

Archeologinių iškasenų duomenis P. Tarasenka apysakoje "Rambyno burtininkas"  (1958 m.) sugebėjo paversti vaizdingais mamutų medžioklės ar pilies gynybos aprašymais, poetinėmis metaforomis (puodo šukė pasakoja apie savo gyvenimą), intriguojančiais nuotykiais.

Paprasta aiškinamojo tono stilistika nuspalvinta liaudies sakmių, pasakų, dainų motyvais: apybraižų knygoje "Didžiųjų Tyrulių paslaptys" (1956 m.) akmenų šeimyna šliaužia 9 dienas į kitą vietą ir plaukia per upę.

Meniškiausiai liaudies pasakų koloritas, paties autoriaus vaikystės atsiminimai ir senovės pažinimo – ieškojimo troškulys buvo sulydyta geriausiu jo kūriniu laikomoje apysakoje "Užburti lobiai" (1956 m.). Romantinės heroizacijos dvasia pavaizduota žemaičių pilies valdovų Skomantų kova su kryžiuočiais apysakoje "Pabėgimas" (1957 m.), kurioje panaudotas Adomo Mickevičiaus (1798–1855) poemos "Konradas Valenrodas" (1828 m.) siužetas.

P. Tarasenkos mokslinės ir meninės kūrybos kūrybos leidimai:

1925 m. – "Lietuvių kovos dėl nepriklausomybės" (istorijos studija), "Gimtoji senovė : ieškojimas, pažinimas ir apsaugojimas" (mokomasis leidinys, kitas papildytas leidimas – 1926 m.).

1927 m. – "Priešistorinė Lietuva : vadovas krašto praeities tyrimo darbams" (metodinis leidinys).

1928 m. – "Lietuvos archeologijos medžiaga. Archeologinis Lietuvos žemėlapis" (archeologijos paminklų registras).

1929 m. – "Kovotojo mokymas" (metodinis leidinys, kitas sutrumpintas leidimas – 1998 m.).

1930 m. – "Kareivio elementoriaus metodika" (metodinis leidinys), "Kareivio elementorius" (metodinis leidinys).

1935 m. – "Praeities vartai" (istorinė nuotykių apysaka, kitas leidimas – 1997 m.).

1939 m. – "Perkūno šventykloje" (istorinė nuotykių apysaka, kitas leidimas – 1994 m.).

1956 m. – "Lietuvos piliakalniai" (istorijos studija), "Užburti lobiai" (istorinė nuotykių apysaka, kiti leidimai: 1969, 1978, 2007 m.), "Didžiųjų Tyrulių paslaptys" (istorinės apybraižos tautosakos motyvais).

1957 m. – "Pabėgimas" (istorinė nuotykių apysaka jaunimui, kiti leidimai – 1972, 1982, 2007 m., komiksas pagal apysaką – 1991 m.).

1958 m. – "Rambyno burtininkas" (istorinė apysaka, kitas leidimas – 1997 m.), "Pėdos akmenyje : Lietuvos istoriniai akmenys" (archeologijos studija).

P. Tarasenkos apysaka "Užburti lobiai" išversta į rusų (1958 m.) ir į latvių (1961 m.) kalbas.

Periodikoje ir moksliniuose leidiniuose jis paskelbė beveik 200 straipsnių, daugiausiai istorijos ir archeologijos tematika.

P. Tarasenka Nepriklausomoje Lietuvoje buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (1920 m.). Jam suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas (1958 m.).

Laisvalaikiu mėgo meistrauti, buvo sodininkas ir daržininkas, gamino naminį vyną.

Vedė 1917 m. gegužės 7 d., žmona Marija Jaropolskaja-Tarasenkienė (1888–1971) iš Maskvos – mokytoja. Sūnus Nikolajus Tarasenka (1922–1945), dukterys: Marija Tarasenkaitė (1923–1932) – mirė vaikystėje ir Natalija Tarasenkaitė (1925–2017) – chemikė technologė.

Mirė 1962 m. gegužės 17 d. Kaune. Palaidotas Kauno Eigulių kapinėse (5 kvartalas, 16 eilė, 14 kapas). Kapą ženklina pilkas akmeninis paminklas-stela su iškaltu stačiatikių kryžiumi ir įrašu lietuvių kalba: "Tarasenka Petras / 1892–1962 / Tarasenkienė Marija / 1888–1971 / Sūnus Nikolojus / 1922–1945 / Duktė Marija / 1923–1932" bei rusų kalba: "Semja Tarasenko / Timofejeva Jevgenija Dementijevna", prie postamento paremtoje plokštėje iškaltas įrašas "Tarasenka Natalija / 1925–2017".

Klaipėdos universiteto miestelyje, ant Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto pastato, įrengta P. Tarasenkos atminimo lenta su metalo plokštėje išgraviruotu jo portretu ir įrašu: "Šioje teritorijoje dislokuotame / septintajame pėstininkų / Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio / pulke 1923–1925 metais tarnavo / Lietuvos karininkas, archeologas, / muziejininkas ir rašytojas / Petras / Tarasenka / (1892–1962)" (2018 m.).

Alantoje (Molėtų r.), ant senojo mokyklos pastato sienos, įrengta atminimo lenta su įrašu: "1912–1914 m. / Alantos dviklasėje mokykloje / dirbo / Petras Tarasenka / Archeologas ir rašytojas" (2020 m.). Ant pastato Alantoje, Turgaus aikštėje, prie namo Nr. 5, įrengta atminimo lenta su įrašu: "Šiame name 1903–1914 m. su pertraukomis / gyveno archeologas, rašytojas, karininkas / Petras Tarasenka" (2022 m.). 

Didžiakaimio Lietuvos Nepriklausomybės kovų memoriale įrengtoje atminimo lentoje šalia kitų Kurklių valsčiaus Vyties Kryžiaus kavalierių akmenyje iškalta ir P. Tarasenkos pavardė (2019 m.).

Dailininkas Petras Stauskas sukūrė P. Tarasenkos portretą (1957 m.).

Daiva Steponavičienė parengė ir išleido biografinę apybraižą "Petras Tarasenka" (1996 m.).