Tėvai: Jonas Banys (1872–1943) ir Veronika Baranauskaitė-Banienė (1878–1943), abu iš Lašinių, – žemdirbiai ūkininkai. Broliai ir seserys: Liudvika Banytė (1905–1922) – mirė jaunystėje, Povilas Banys (1908 – po 1943), Antanas Banys (1912–1930) – mirė jaunystėje, dvynės Sofija Banytė (1914–1915) – mirė kūdikystėje ir Rozalija Banytė (1914–1915) – mirė vaikystėje, Stanislovas Banys (1917–1937) – mirė jaunystėje ir Ona Banytė (1922–1923) – mirė kūdikystėje.

1923 m. lapkričio 25 d. Andrioniškio bažnyčioje jį pakrikštijo kunigas filialistas Jonas Laugalis.

Pokario metais J. Banys išėjo partizanauti, buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanas. 

1947–1948 m. J. Banys-Šūvis buvo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jovaro kuopos Tigro būrio vadas. Būrys veikė Anykščių apylinkėse dešiniajame Šventosios upės krante.

1949–1951 m. J. Banys-Šūvis buvo Deimanto rajono, suformuoto iš Jovaro kuopos likučių, Tigro būrio vadas. Tigro būrys veikė Duobulės, Lašinių, Smalinos, Mogylų, Inkūnų kaimų apylinkėse. 

Nuo 1951 m., kai Tigro būryje liko tik trys gyvi partizanai, šis būrys iširo, visi partizanai slapstėsi pavieniui. 1951–1952 m. J. Banys-Šūvis slapstėsi kartu su kitais 4 Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės partizanais: Broniumi Puodžiūnu-Garsu, Jonu Marcinkevičiumi-Jokeriu, Brone Matuliauskaite-Rūta ir P. Ragausku-Napoleonu. Nuo 1952 m. vasaros jis buvo laikomas dingusiu be žinios.

Sūnus Algirdas Banys.

Žuvo 1952 m. spalio 17 d. Bėdžių miške (Utenos r.) – buvo surastas ir nužudytas agentūrinės-kovinės grupės agentų smogikų.

J. Baniui suteiktas pasipriešinimo dalyvio statusas (po mirties, 2012 m.), viršilos karinis laipsnis (po mirties, 2012 m.).