Kaimas Debeikių seniūnijoje už 8 kilometrų į pietryčius nuo Debeikių. Ribojasi su Ivonių, Adampolio, Paravės, Aušros ir Stalėriškio kaimais. Vakariniu kaimo pakraščiu teka upelis Varnupys – Kilėvos dešinysis intakas. Kaimas glaudžiasi prie Lipšio ežero pietrytinio kranto.

Negyvenamas kaimas (2001, 2011 m.).

Paežerių kaimas 1986 m. spalio 20 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsaku buvo išregistruotas iš gyvenamųjų vietovių registro, teritorija priskirta prie Stalėriškio kaimo. Minint Vietovardžių metus, 2019 m. Paežerių kaimo vardas ir istorinės ribos atkurtos Lietuvos Respublikos vietovių registro sistemoje REGIA.

XX a. pradžioje kaime buvo 3 sodybos, gyveno Jono Magylos, Juozapo Striuko ir Juozapo Žemaičio šeimos. Anksčiau šiame kaime gyveno ir Sabalinkų bei Tamošiūnų šeimos. Kaimas nebuvo skirstomas į vienkiemius, iš rėžinio kaimo buvo atskirtas ir suformuotas tik J. Striuko ūkis.

Po Antrojo pasaulinio karo iš kaimo niekas nebuvo ištremtas. Kaimas iki 1971 m. priklausė Trumbatiškio apylinkei, vėliau – Debeikių apylinkei.

1949 m. gruodį kaimas buvo įjungtas į "Granito" kolūkį, vėliau priklausė "Socializmo pilies", "Kelias į komunizmą", "Ateities", Debeikių kolūkiams, kol 1992 m. ūkis iširo.

Melioruojant kaimo laukus, gyventojai buvo iškelti, sodybos sunaikintos.

Priklauso Debeikių parapijai. Kapinių nebuvo.

Paežerių kaimo ir jo gyventojų istorija publikuota kraštotyrininkės Aldonos Karkauskienės knygoje "Gimtinė : mirę kaimai ir žmonių likimai : Apanskų giminės istorija" (2014 m.).