Valentinas MORKŪNAS
  Gimimo data: 1918-01-03
Gimimo vietovė: Andrioniškis (Anykščių r.) »

Trumpai:
Muzikantas armonikierius, politinis kalinys ir tremtinys

2023-09-19   |   Spausdinti

Tėvas Antanas (?–1917) žuvo Lietuvos Nepriklausomybės kovose sūnui dar negimus. Augino motina Anastazija Morkūnaitė (1894–?) ir dėdė (motinos brolis) – neturtingi valstiečiai žemdirbiai.

Nuo vaikystės domėjosi muzika, nuo 1925 m. stebėjo, kaip kaimo muzikantas Stasys Pilipavičius mokė groti armonika dėdę, pats paslapčia mėgino atkartoti įsiminusias melodijas ir taip per metus pradėjo groti savarankiškai. 1930–1936 m. V. Morkūnas buvo vis dažniau kviečiamas groti kaimo gegužinėse ir šventėse, iš pradžių kaip pavaduojantis muzikantas, o paskui ir kaip pagrindinis.

1936 m. išėjęs tarnauti pas ūkininką ir užsidirbęs pinigų, V. Morkūnas nusipirko pirmąją armoniką. 1936–1939 m. jis jau buvo žinomas apylinkių muzikantas.

1939 m. pabaigoje jis buvo mobilizuotas į tarnybą Lietuvos kariuomenėje, mokėsi Kauno karo aviacijos mokyklos puskarininkių klasėje Aukštojoje Fredoje, kai 1940 m. vasarą prasidėjo pirmoji sovietinė Lietuvos okupacija. V. Morkūnas kartu su kitais kareiviais buvo perkeltas į Ukmergę, tarnavo 29-ojoje aviacijos eskadrilėje.

1940 m. vasarą Ukmergėje gavęs rusišką bajaną ir tuoj pat išmokęs juo groti, V. Morkūnas 1940–1941 m. buvo kviečiamas kaip muzikantas į įvairius karininkų pasilinksminimus, grodavo ir Ukmergės apylinkių kaimuose.

1941–1948 m. V. Morkūnas gyveno tėviškėje Andrioniškyje ir užsidirbdavo, grodamas pobūviuose. 1942 m. nusipirkęs itališką penkiaeilį bajaną, jis išmoko juo groti ir buvo nepakeičiamas vestuvių muzikantas. Tuo pačiu metu jis buvo Algimanto partizanų apygardos ryšininkas Gerutis, dalyvavo pasipriešinimo sovietinei okupacijai kovoje.

Įtartas ryšiais su laisvės gynėjais pogrindininkais ir vengdamas suėmimo, 1948 m. jis išvyko į Vakarų Lietuvą, įsidarbino Uostadvario (Šilutės r.) tarybiniame ūkyje darbininku, ten išsivežė ir bajaną. Tačiau netrukus 1948 m. rugpjūčio 16 d. Kintuose (Šilutės r.) V. Morkūnas buvo suimtas, tardytas Anykščiuose, kalintas Klaipėdoje, nuo 1948 m. lapkričio 11 d.  – Vilniuje.

1948 m. gruodžio 18 d. Ypatingasis pasitarimas už akių nuteisė V. Morkūną 10 metų kalėti lageryje be turto konfiskavimo.

Palikęs bajaną Lietuvoje, jis buvo išvežtas į Sverdlovską (Rusija), 1949 m. sausio pabaigoje perkeltas į Rudniką (Steplagas, Džezkazgano r., Karagandos sr., Kazachstanas), 1949–1955 m. ten buvo kalinamas ir dirbo vario kasyklų šachtose. Ten jis kalėjo kartu su kunigu Matu Šermukšniu.

1955 m. lapkričio 15 d. paleistas iš lagerio, jis buvo paliktas tremtyje Džezkazgano rajone (Karagandos sr., Kazachstanas).

1956 m. balandžio 20 d. išleistas į laisvę, V. Morkūnas 1956–1969 m. toliau gyveno ir dirbo Kazachstane. Už užsidirbtus pinigus nusipirkęs akordeoną, jis vėl pradėjo groti.

1969 m. su šeima grįžęs iš Kazachstanno, jis apsigyveno Anykščiuose, iš pradžių uždarbiavo, grodamas akordeonu.

1973–1982 m. V. Morkūnas dirbo Anykščių kultūros namuose staliumi, kol išėjo į pensiją, ir visą laiką dalyvavo meno mėgėjų veikloje, grojo muzikiniuose kolektyvuose, koncertavo su kultūros namų kaimo kapela. Apie 1975 m. jis subūrė Anykščių rajono aklųjų draugijos kaimo kapelą ir jai vadovavo, su ja koncertavo, grodamas armonika, ruošė kapelai muzikinę programą, dalyvavo dainų šventėse ir festivaliuose, apžiūrose pelnė prizinių vietų ir kitokių apdovanojimų.

1974–1979 m. jis grojo akordeonu Anykščių civilinės metrikacijos skyriuje kaip šventinės tuoktuvių ceremonijos muzikantų kolektyvo narys, turėjo 40 muzikinių kūrinių programą.

V. Morkūnas koncertuodavo ir vienas, grodamas armonika, akordeonu ar bajanu, taip pat duetu su Klemensu Luščiausku. Abu muzikantai 1988 m. grojo antrajame Vilniaus akordeono muzikos festivalyje, nuo 1991 m. dalyvaudavo Lietuvos tautinės muzikos instrumentų muziejaus rengiamuose armonikierių konkursuose, kur grodavo kaip armonikierių duetas.

Nuo 1994 m. iki gyvenimo pabaigos jis buvo tuo metu susikūrusio Anykščių invalidų draugijos meno saviveiklos kolektyvo "Diemedis" (vadovė – Aldona Augulienė) muzikantų grupės vadovas, išmokė groti ir kitus šios grupės narius.

Nuo 1991 m. V. Morkūnas buvo P. Stulgos tautinių muzikos instrumentų muziejaus "Pupų Dėdės" draugijos narys. Jis ir K. Luščiauskas koncertavo Petro Biržio – Pupų Dėdės 100-ųjų gimimo metinių minėjime (Vilnius, 1996 m.), Vytauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblio 10-mečio minėjime (Kaunas, 2001 m.). Kaip kaimo muzikantas armonikierius jis filmavosi vaidybiniame Lietuvos kino studijos filme "Mėnulio Lietuva" (režisierius Gytis Lukšas, 1997 m.).

1996 m. V. Morkūnas kartu su K. Luščiausku koncertavo Lietuvos radijo studijoje, kur jų koncertas buvo įrašytas ir išleistas garso įrašo kasete "Sodžiaus muzikantai".

Vedė 1956 m., žmona Janina Malinauskaitė-Morkūnienė (1923–?) iš Panevėžio rajono Simuliškio viensėdžio – laisvės gynėja partizanų ryšininkė Našlaitė, 1949–1956 m. politinė kalinė ir tremtinė. Duktė Regina Morkūnaitė (g. 1957 m.) – mokslininkė geologė.

Mirė 2000 m. liepos 15 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių senosiose kapinėse.

Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje parengtas ir saugomas rankraštinis biografinis kraštotyros darbas "Valentinas Morkūnas – sodžiaus muzikantas" (autorės – Bronė Gvozdienė ir Germa Aviltienė, 1999 m.).

V. Morkūno gyvenimas ir muzikinė veikla pristatyta rinkinyje "Tautosakinių ir instrumentologinių ekspedicijų keliais : Vytauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblio LINAGO 1994–2015 m. ekspedicijose užrašyta tradicinė lietuvių instrumentinė ir vokalinė muzika" (2017 m.).