Petras LEGECKAS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Legeckis
Gimimo data: 1844-12-07
Gimimo vietovė: Virikauskų k. (Šiaulėnų parapija, Radviliškio r.)

Trumpai:
Kunigas kanauninkas, literatas, leidėjas, vertėjas, švietėjas spaudos platintojas

2016-09-15   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1844 m. gruodžio 19 d.

Tėvai: Mikolas Legeckas (?–1888) ir Eleonora Petrošiūnaitė-Šikšnienė-Legeckienė – valstiečiai žemdirbiai. Buvo pirmagimis našlės ir antrojo jos vyro šeimoje.

Vaikystėje augo Šūdausių kaime (Radviliškio r.), buvo silpnos sveikatos, todėl buvo ruošiamas tapti kunigu. Skaityti mokėsi pas Šiaulėnų (Radviliškio r.) vargonininką. Vienerius metus jis mokėsi Šeduvos (Radviliškio r.) dviklasėje mokykloje, o po to 1856–1858 m. mokslą tęsė Panevėžio gimnazijoje, 1858–1862 m. – Šiaulių gimnazijoje, kur baigė 5 klases.

1862 m. jis įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Varniuose (Telšių r.), ketvirtąjį seminarijos kursą 1866 m. jau baigė Kaune, kur buvo perkelta Žemaičių kunigų seminarija. Būdamas klieriku, P. Legeckas platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kurią jam perduodavo Varnių kunigų seminarijos rektorius jo kraštietis Juozapas Silvestras Dovydaitis nuvežti į Šiaulėnų valsčių.

1866 m. rudenį P. Legeckas buvo įšventintas subdiakonu, bet buvo per jaunas gauti kunigo įšventinimus. Todėl 1867–1868 m. jis buvo Pašušvio (Radviliškio r.) bažnytinės pradžios mokyklos kapelionas, 1868 m. buvo įšventintas diakonu ir 1868–1869 m. dar tarnavo kapelionu Baisogalos (Radviliškio r.) pradžios mokykloje.

Įšventinimas į kunigus užsitęsė ir dėl politinių motyvų, nes tuometinis Legečių valsčius (Pašušvio ir Šiaulėnų parapijos, Radviliškio r.), iš kur kilę P. Legecko protėviai, aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo laikomas nelojalus Rusijai, buvo pakeistas net ir jo vardas. Dėl savo pavardės netekęs vilties tapti kunigu, 1869 m. jis gyveno Kaune, ruošdamasis emigruoti iš carinės Rusijos.

Tik 1869 m. birželio 15 d. P. Legeckas buvo įšventintas kunigu, kai tam pagaliau pritarė carinės Rusijos valdžia.

1869–1872 m. P. Legeckas buvo vikaras Vainute (Šilutės r.), 1872–1877 m. jis tarnavo vikaru Krinčine (Pasvalio r.). Perkeltas 1877 m. vasarą, 1877–1881 m. jis buvo Šeduvos (Radviliškio r.) vikaras.

1881–1883 m. jis buvo Sidabravo (Miškių kaimas, Radviliškio r.) Švč. Trejybės bažnyčios kuratas, kunigas filialistas. Čia jo rūpesčiu šventoriuje buvo įrengtos stacijos.

1883 m. P. Legeckas buvo paskirtas administruoti Kavarsko parapiją (Anykščių r.) ir 1883–1916 m. buvo Kavarsko klebonas. Kavarske jis rado nebaigtą statyti ir jau ėmusią irti bažnyčią, jo rūpesčiu ir Pienionių dvarininkui Leonardui Daumantui-Siesickiui finansuojant bažnyčios statyba iki 1887 m. buvo baigta: akmenų tvora apmūrytas šventorius, nutinkuotas pastatas iš vidaus ir išorėje, nutapyti bei sukabinti nauji paveikslai, įrengti nauji vargonai.  

Tarnaudamas Kavarske, 1889–1919 m. jis buvo ir Ukmergės dekanato dekanas. Kavarske jis ugdė vikarus: 1883–1884 m. – Telesforą Ganusauską, 1883–1885 m. – Aleksandrą Vrublevskį, 1893–1895 m. – Ferdinandą Konkolevičių, 1895–1899 m. – Aleksandrą Švoinickį, 1899–1904 m. – Stanislovą Janeliūną, 1904–1906 m. – Petrą Vanagą, 1906–1907 m. – Antaną Keraitį, 1907–1910 m. – Joną Puidoką, 1910–1913 m. – Aleksandrą Bielazaravičių, 1913–1915 m. – Juozapą Kirną.

1915 m. vasarą, kai Kavarskas atsidūrė ties Pirmojo pasaulinio karo fronto linija, o bažnyčią vokiečių kariuomenė uždegė, jis pasitraukė į Pienionių dvarą ir ten laikė pamaldas koplyčioje.

1916 m. pradžioje P. Legeckas atsisakė siūlymo grįžti į Kavarską ir atsistatydino iš Kavarsko klebono pareigų dėl senatvės, neįstengdamas atstatinėti vokiečių sugriautos ir sudegintos Kavarsko bažnyčios. P. Legeckas liko toje pačioje parapijoje kaip altarista reziduoti Pienionių dvare, kur buvo koplyčia, išlaikomas Pienionių dvarininko Juozo Daumanto-Siesickio (?–1927).

1918 m. gruodžio 16 d. jis buvo paskirtas Kauno vyskupijos katedros kapitulos Garbės kanauninku, 1919 m. per Jonines iškilmingai paminėjo kunigystės 50-metį, buvo kunigas jubiliatas.

Lietuviškos spaudos draudimo metais jis paruošė ir 1892 m. Kunigo Žalvario (K. Žalvario) slapyvardžiu Tilžėje išleido Antano Baranausko pasaulietinės poezijos rinkinį "Tevyniszkos giesmes" bei savo knygelę "Katakizmai katalikiszki Visureikalingiausiei dėl Vaikų ir žmonių praszcziokų: su Lementoriu ir Ministranturu" (1864 m., atnaujintas leidimas – 1903 m.). Nepriklausomoje Lietuvoje P. Legeckas parašė ir išleido knygą "Pamokslai visų metų sekmadieniams ir šventėms" (1924 m.), 6 veiksmų draminį kūrinėlį vaikų teatrui "Joniukas ir Magdutė" (1933 m.).

Į lietuvių kalbą jis išvertė ir išleido: Pierre Chaignono "Dvasiški apdumojimai, arba Meditacijos" (iš prancūzų kalbos, 1900 m., kitas pataisytas dviejų dalių leidimas – 1907 m.), Fredericko Williamo Faberio "Gerumas" (iš prancūzų kalbos, 1919 m., kitas leidimas – 1931 m.), "Ant Golgotos kalno" (1923 m.), "Dievo karalystė yra mumyse arba apie gerumo dorybę" (iš lenkų kalbos, 1920 m.), "Sutvirtinimo Sakramentas su maldomis ir apeigomis" (iš lenkų kalbos, 1922 m.), "Dvasiškasis maistas arba Švenčiausis Sakramentas : iš knygos kunigo Juozapo Pelčaro" (iš lenkų kalbos, 1925 m.), pamokslų knygų. Jis taip pat bendradarbiavo periodinėje spaudoje, pasirašydamas tik inicialais.

1926–1927 m., prašomas Juozo Tumo-Vaižganto, jis parašė savo autobiografiją, praturtintą autentiškais buities vaizdais ir beletrizuotais pasakojimais. 1930 m. Vaižgantas ją išleido knygele "Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai" su savo įžanga ir komentarais.

Dalį vertimų ir kūrinių paliko rankraščiuose, nebeturėdamas lėšų juos išleisti.

Paskutiniais gyvenimo metais P. Legeckas buvo likęs antrasis pagal amžių tarp seniausių dvasininkų Lietuvos bažnytinėje provincijoje, jaunesnis tik už Vincentą Natkevičių (1839–1935), rezidavusį Šunskuose (Marijampolės sav.). 

Mirė 1934 m. lapkričio 16 d. Pienionių dvare (Anykščių r.). Palaidotas Kavarsko (Anykščių r.) kapinėse Lurdo grotos kriptoje. Kapavietę ženklina kriptą dengianti paminklinė akmeninė lenta su iškaltu įrašu: "A. A. kan. Petras / Legeckis / 1884–1915 / Kavarsko klebonas / išgyvenęs toje / parap. 50 m., / 25 m. buvo / Ukmergės dekanu. / + 1934-XI-16, / sulaukęs 90 m. amž.".

P. Legecko gyvenimas ir veikla pristatomi Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne "Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904" (2004 m.) ir šio žinyno 2-ojoje knygoje (2014 m.).