Feliksas BALTUŠKA
  Gimimo data: 1864-12-06
Gimimo vietovė: Kunigiškių k. (Svėdasų parapija, Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas, vienuolis pranciškonas, knygnešys, švietėjas

2019-10-12   |   Spausdinti

Gimimo data nustatyta pagal krikšto metrikų įrašą. Kituose šaltiniuose minima data – 1865 m. gruodžio 22 d.

Tėvai: Konstantinas Baltuška ir Ona Bauraitė-Baltuškienė – valstiečiai žemdirbiai. Broliai ir seserys: Marijona Baltuškaitė (1863–?), Anupras Baltuška (1866–?), Napoleonas Baltuška (1867–?), Veronika Baltuškaitė (1869–?), Anelė Baltuškaitė (1871–?), Juozapas Baltuška (1872–?), Liucijonas Baltuška (1875–?) ir Konstantinas Baltuška (1877–?).

1864 m. gruodžio 6 d. Svėdasų bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Kazimieras Švilpa, krikštatėviai buvo Gasparas Rapšys (Baura) ir Barbora Tumienė, Anupro Tumo žmona (Juozo Tumo-Vaižganto motina).

Baigė Kunigiškių pradžios mokyklą, Palangos progimnazijos keturias klases. Mokydamasis Palangoje, F. Baltuška laisvu laiku važiuodavo į Tilžę ir iš ten gabeno į Lietuvą draudžiamą lietuvišką spaudą, parveždavo jos į gimtąją Svėdasų parapiją ir čia ją platindavo.

1891 m. baigė Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnaziją. 1891–1897 m. studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje, dėl silpnų lenkų kalbos žinių kartojo pirmąjį studijų kursą.

1897 m. F. Baltuška buvo įšventintas kunigu.

1897–1899 m. jis tarnavo Žaslių (Kaišiadorių r.) parapijos vikaru, eidamas ir Kazokiškių (Elektrėnų sav.) Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios kurato, kunigo filialisto pareigas.

Paskirtas 1899 m. balandį, 1899–1930 m. F. Baltuška buvo Nemunaičio (Alytaus r.) Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas.

Atvykęs į sulenkėjusią parapiją, dvasininkas atsisakė sakyti pamokslus lenkų kalba, ėmėsi tautinės ir kultūrinės veiklos. Jis organizavo daraktorių rengimą, skatino slaptai mokyti vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai, steigti slaptas mokyklas. Klebonas skleidė blaivybės idėjas, rengė parapijiečiams ekskursijas į šventąsias vietas Vilniuje ir Pivašiūnuose (Alytaus r.).

1899–1904 m. F. Baltuškos rūpesčiu Nemunaityje buvo pastatyta nauja neogotikinė mūrinė bažnyčia pagal Vaclovo Michnevičiaus projektą, paskui – klebonija, parapijos namai su biblioteka ir skaitykla, ūkio pastatai. Ant Nemuno kranto jis įveisė didelį parapijos sodą.

1909 m. Nemunaityje jis pradėjo rengti lietuviškus vaidinimus, 1916 m. įkūrė "Ryto" draugijos mokytojų kursus ir parengė 18 mokytojų. 1913 m. Nemunaityje jis įtaisė pirmąją visoje Dzūkijoje linaminę, taip palengvindamas parapijiečių darbą.

1918–1919 m., kuriantis nepriklausomai Lietuvai, F. Baltuška organizavo savanorius, įsteigė Nemunaičio valsčiaus komitetą, kuriam pats ir vadovavo, paskui prisidėjo organizuojant Nemunaičio šaulių būrį, įkūrė vartotojų bendrovę. Į parapijos gyvenimą jis grąžino lietuvių kalbą, ėmė reikalauti, kad parapijiečiai melstųsi lietuviškai. Jis rėmė katalikiškas ir tautiškas organizacijas, bet buvo labai nepakantus socialistams ir komunistams.

Nuo 1930 m. spalio F. Baltuška pasitraukė iš klebono pareigų ir išėjo į pranciškonų vienuolyną. 1930–1931 m. keletą mėnesių jis gyveno Kretingos noviciate, 1931–1932 m. tarnavo vikaru Troškūnuose (Anykščių r.), 1932–1934 m. – Kretingoje. 1934 m. lapkričio 18 d. davęs amžinuosius įžadus, iki gyvenimo pabaigos jis buvo vienuolis pranciškonas – tėvas Silvestras.

1934–1938 m. jis tarnavo vikaru Kaune, Žaliakalnyje, vasaras praleisdamas Nemunaityje. 1931–1934 m. savo lėšomis Nemunaityje jis pastatė vasarnamį (sanatoriją) vienuoliams pranciškonams, įrengė koplyčią. Jis sustabdė iniciatyvą Nemunaityje rengti kurortines gydyklas, baimindamasis, kad jo parapijiečių moralės negadintų atvykstantys poilsiautojai, ir pasiūlė verčiau jas rengti Birštone bei Druskininkuose. Apie 1936 m. iš savo santaupų Nemunaičio bažnyčiai jis nupirko fisharmoniją.

1938 m. jis grįžo nuolat gyventi į Nemunaitį, kur buvo paskirtas Nemunaičio pranciškonų vienuolyno viršininku.

1940 m. po sovietinės okupacijos uždarius šį  vienuolyną, 1940–1941 m. F. Baltuška gyveno Kretingos vienuolyne kaip rezidentas. 1941 m. rudenį jis grįžo į Nemunaitį, kur liko iki gyvenimo pabaigos, kiek laiko ėjo atkurto vienuolyno vyresniojo pareigas, kiek turėjo jėgų, pavaduodavo parapijos kleboną pastoracijoje.

Mirė 1944 m. gruodžio 24 d. Nemunaityje (Alytaus r.). Palaidotas Nemunaičio bažnyčios šventoriuje. Kapą ženklina akmeninis paminklas su kryžiaus reljefu, portretine nuotrauka ir iškaltu įrašu: "A+A / Kunigas / Feliksas Baltuška / 1865–1944".

F. Baltuškos gyvenimas ir veikla pristatyta Sigito Jegelevičiaus monografijoje "Nemunaitis ir jo parapija" (2-oji knyga, 2002 m.).