Albertas PETRONIS
  Gimimo data: 1933-08-30
Gimimo vietovė: Juozapavos vs. (dabar – Gudelių k., Anykščių r.) »

Trumpai:
Medikas kurortologas, visuomenininkas, laisvės gynėjas

2016-07-30   |   Spausdinti

Tėvai: Povilas Petronis (1898–1956) iš Skvarbų (Kupiškio r.) – žemdirbys, Lietuvos kariuomenės viršila, savivaldos organizatorius, ir Emilija Masiulytė-Petronienė (1895–1968) iš Juozapavos viensėdžio (Anykščių r.) – žemdirbė. Šeima turėjo beveik 18 hektarų žemės. Augo trijų vaikų šeimoje. Brolis Vytautas Petronis (1928–2005) – vairuotojas, žemdirbys, sesuo Malvina Petronytė-Skrupskienė (1930–1994) – darbininkė. Giminaičiai (antrosios eilės pusbroliai): Antanas Slučka-Šarūnas (1917–1949) – laisvės gynėjas, Aukštaitijos partizanų vadas, žuvęs pokario kovose, Stasys Slučka-Bistrūnas (1913–2009) – laisvės gynėjas, politinis kalinys, Vladas Slučka (1911–1985) – laisvės gynėjas, politinis kalinys, Bronius Slučka-Jurginas-Lakūnas (1919–1946) – laisvės gynėjas, žuvęs pokario kovose, Jonas Slučka-Žalgiris (1921–1945) – laisvės gynėjas, žuvęs pokario kovose.

Iki 1953 m. augo ir dirbo tėvų sodyboje Juozapavos viensėdyje. 1945 m. baigė Gudelių (Anykščių r.) pradinę mokyklą, 1945–1953 m. – Troškūnų (Anykščių r.) vidurinę mokyklą 4-ojoje jos laidoje. Mokydamasis sportavo, dalyvavo meno saviveikloje, taip pat patarnaudavo pamaldoms bažnyčioje ir giedojo bažnyčios chore.

Nuo 1944 m. A. Petronis dalyvavo pokario laisvės kovose, kartu su tėvais, broliu ir seserimi maitino, slaugė ir slėpė laisvės gynėjus, parūpindavo sužeistiesiems medikamentų ir tvarstomosios medžiagos.

1947–1953 m. A. Petronis buvo Aukštaitijos partizanų žvalgas ir ryšininkas, turėjęs slapyvardį Vyturėlis, 1948 m. vasarą priėmė ryšininko-žvalgo priesaiką. Jam dažniausiai buvo skiriamos užduotys perduoti žinias arba siuntas. Šiuo laikotarpiu jis atliko kelias dešimtis Antano Slučkos-Šarūno, Juozo Valonio-Merkio, Povilo Tunkevičiaus-Kastanto ir kitų partizanų vadų pavestų užduočių, nė karto neįkliuvęs sovietiniams pareigūnams.

1953 m. jis įstojo į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, bet kaip kandidatas negavo stipendijos, todėl neapsunkindamas tėvų šių studijų atsisakė.

1953–1957 m. jis studijavo Kauno kūno kultūros institute, įgijo kūno kultūros dėstytojo išsilavinimą. Studijų metais jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo parašiutininkas ir meno saviveiklininkas, fotografuodavo ir dirbo instituto fotovitrinos leidėju. Tuo metu gyvendamas kaip nuomininkas teisininko Motiejaus Čepo (1866–1962) namuose, A. Petronis artimai bendravo su juo ir kitais žymiais prieškario Lietuvos žmonėmis, semdamasis iš jų išminties.

1957–1964 m. A. Petronis gyveno ir dirbo Šakiuose. 1957–1958 m. jis buvo Šakių Zigmo Angariečio vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas, 1958–1964 m. – šios mokyklos matematikos ir fizikos mokytojas, gamybinio mokymo meistras ir mokyklos dirbtuvių vedėjas.

Jis organizavo šios mokyklos dirbtuvių statybą ir jai vadovavo, subūrė fotografijos mėgėjus ir vadovavo jaunųjų fotografų būreliui, kiek laiko buvo mokinių turistų būrelio vadovas, kol nuo šios veiklos už Lietuvos istorijos populiarinimą, nepriimtiną sovietinei valdžiai, buvo nušalintas. 1962–1964 m. jis buvo šios mokyklos profsąjungos komiteto pirmininkas.

1961–1966 m. jis neakivaizdžiai studijavo Kauno politechnikos institute mašinų gamybos technologiją, bet studijas paliko, jų nebaigęs.

1964–1995 m. jis gyveno ir dirbo Palangoje.

1964–1966 m. A. Petronis buvo Palangos "Žuvėdros" sanatorijos kineziologas, 1966–1969 m. dirbo sanatorijoje "Banga" kineziologu, 1969–1972 m. buvo šios sanatorijos Gydomosios kūno kultūros ir klimato terapijos skyriaus vedėjas.

Nuo 1967 m. jis ėmėsi medicininės tiriamosios veiklos, 1967–1971 m. neakivaizdžiai studijavo Kauno medicinos instituto aspirantūroje, ruošdamas kandidatinę disertaciją "Dozinis vaikščiojimas sergantiems hipertonine liga".

Tęsdamas šiuos tyrimus ir jais pridengdamas pogrindžio rezistencinę užduotį, 1972–1973 m. A. Petronis dirbo Tralinio laivyno bazėje didžiųjų tralinių laivų šaldytuvų pirmuoju kapitono padėjėju. 1972 m. jis trumpai plaukiojo pirmuoju kapitono padėjėju-dubleriu laivuose "Jeronimas Uborevičius" ir "Dainava", nuo 1972 m. rudens iki 1973 m. pavasario viename reise buvo pirmasis kapitono padėjėjas laive "Jokūbas Smuškevičius". Nugabenęs ir perdavęs slaptą siuntą į Kanarų salas, iš darbo laivyne jis pasitraukė. Reiso metu mokslinių tyrimų pagrindu jis parengė metodines rekomendacijas "Jūreivių, dirbančių laive, kai kurios higienos ir sveikatingumo priemonės".

1973–1983 m. jis dirbo Palangos sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimo "Jūratė" Gydomosios kūno kultūros ir klimato terapijos skyriaus vedėju. Čia jis tęsė mokslinę tiriamąją veiklą, kūrė svarbias Palangos klimatoterapijos ir kineziterapijos bazes: bioklimatinę stotį, gydomąjį pliažą, dozinio vaikščiojimo maršrutus, sveikatos parką, dviračių maršrutą Palanga–Šventoji ir kitas. Paruošęs šios veiklos metodikas ir instrukcijas, A. Petronis savo veiklos patirtį paskleidė ir kituose Lietuvos kurortuose.

Nepaklusęs sovietinės valdžios reikalavimams ir atsisakęs juos vykdyti, A. Petronis buvo persekiojamas, bandomas pašalinti iš darbo, o jo vadovaujamas  skyrius buvo išformuotas. 1983–1991 m. jis liko dirbti sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijime "Jūratė" kineziologu. Nebeturėdamas sąlygų moksliniams tyrimams tęsti, jis nebaigė disertacijos ir neapsigynė mokslinio laipsnio.

Gyvendamas ir dirbdamas Palangoje, A. Petronis buvo aktyvus visuomenininkas, įvairiais laikotarpiais turėjo daugiau kaip 30 visuomeninių pareigų, tarp jų buvo Palangos miesto Vykdomojo komiteto Plano ir Statybos-architektūros komisijos narys, šio miesto fizkultūrinių renginių koordinavimo poilsio įstaigose tarybos pirmininkas, Lietuvos profsąjungų respublikinės tarybos kūno kultūros ir sveikatos komisijos narys.

1991–1992 m. A. Petronis dirbo Lietuvos ir JAV bendrojoje įmonėje ANDO, kol ši iširo. 1993–1995 m. jis buvo Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės Kardiologinio reabilitacinio skyriaus kineziologas, kol išėjo į pensiją.

Nuo 1988 m. A. Petronis buvo aktyvus Lietuvos Atgimimo įvykių dalyvis, Lietuvos Sąjūdžio aktyvistas ir Sąjūdžio Palangos iniciatyvinės grupės narys, vėliau – Sąjūdžio tarybos narys. Jo iniciatyva 1990 m. Palangoje buvo įsteigtas Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyrius, dvi kadencijas A. Petronis buvo renkamas šio skyriaus valdybos pirmininku ir partijos tarybos nariu.

1991 m. Sausio 13-osios įvykių dienomis jis vadovavo Palangos miesto Gynybos ir apsaugos komitetui, o susibūrus pirmajai Palangoje savanorių grupei, A. Petronis buvo paskirtas Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Palangos štabo viršininku.

Jis aktyviai dalyvavo Palangos, Klaipėdos ir Šventosios katalikų parapijų veikloje, padėdamas stiprinti jų materialinę bazę, statyti naujus maldos namus.

Nuo 1995 m. rudens iki šiol A. Petronis gyvena Anykščiuose ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje.

Jis yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų savanoris, Anykščių Šv. Mato parapijos pastoracinės tarybos pirmininko pavaduotojas, šios bažnyčios choro seniūnas.

A. Petronis taip pat dalyvauja gimtosios Troškūnų parapijos veikloje. Jo iniciatyva išplėsta ir prižiūrima Troškūnų krašto laisvės gynėjų memorialinė kapavietė Troškūnų kapinėse, paruoštas ir įgyvendinamas Laisvės kovų memorialo įrengimo projektas (autorius – architektas Stanislovas Kalinka).

A. Petronis kaupia Lietuvos laisvės kovų Troškūnų krašte bei biografinį istorinį archyvą, yra visuomeninio Troškūnų krašto laisvės kovų muziejaus kūrimo iniciatorius.

Jis parašė ir paskelbė periodikoje ir rinkiniuose prisiminimų apie partizaninę kovą Aukštaitijoje, yra aktyvus laikraščių "Savanoris", "Lietuvos aidas", "XXI amžius" ir kitų leidinių bendradarbis.

Susituokė 1959 m. Šakiuose, žmona Aldona Ona Pakalkaitė-Petronienė (1938–2000) iš Žynių (Vilkaviškio r.) – medikė. Vaikų neturėjo, liko našlys.

Vėl vedė 2004 m., žmona Danutė Bujokaitė-Švarienė iš Lėno (Ukmergės r.).