Domicelė PETNIŪNAITĖ
  Gimimo data: 1925-04-11
Gimimo vietovė: Pagojės k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Muziejininkė

2017-11-23   |   Spausdinti

Tėvai: Vladislovas Petniūnas (apie 1889 – 1936) iš Balninkų ir Pranciška Žarskutė-Petniūnienė (1891–1968) iš Krivinskų – valstiečiai žemdirbiai, turėjo beveik 10 hektarų žemės. Užaugo keturių vaikų šeimoje, įbrolis iš pirmosios tėvo santuokos Jonas Petniūnas (1909–?), brolis Bronius Petniūnas, sesuo Adelė Petniūnaitė-Paškevičienė. Įbrolis Petras Petniūnas (1911–1911), sesuo Ona Petniūnaitė (1919–1921) ir brolis Antanas Petniūnas (1927–1928) mirė kūdikystėje ar vaikystėje. Šeimoje kartu užaugo globotinės Gerda ir Danutė Stasiulionytės.

Nuo vaikystės augo Maldeikiuose (Anykščių r.), kur tėvai nusipirko 27 hektarų ūkį, dirbo tėvų ūkyje. Mokėsi privačiai, nuo antrojo skyriaus lankė ir baigė Akmenos (Anykščių r.) pradinę mokyklą.

Po Antrojo pasaulinio karo, slapstydamasi nuo represijų ir tremties, D. Petniūnaitė gyveno Žiežiokiškyje, Čiunkiuose, Pelyšėlėse, prisiglausdama pas svetimus žmones, kol 1948 m. apsistojo ištremtų uošvių Antanėlių sodyboje Maldeikiuose, paskui, savininkams grįžus iš tremties, pasistatė nuosavą namelį. Nuo 1949 m. ji dirbo "Naujosios sodybos", paskui iki 1971 m. – "Draugystės keliu" kolūkyje darbininke.

1971 m. apsigyvenusi Padvarninkuose (Anykščių r.), 1971–1993 m. D. Petniūnaitė dirbo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus filialo Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinėje sodyboje Griežionėlėse muziejininke, buvo šio muziejaus prižiūrėtoja. Ji tvarkė memorialinę sodybą, priiminėjo joje lankytojus, pasakodama Didžiulių šeimos ir knygnešystės istoriją.

Išėjusi į pensiją, ji ir toliau padeda tvarkyti sodybos teritoriją, auginti gėlynus.

Susituokė 1944 m. spalio 5 d. Viešintų bažnyčioje, vyras Bronius Antanėlis (1919–1945) – laisvės gynėjas, žuvęs pokario kovose. Liko našlė. Sūnus Bronius Petniūnas (1945–1972) – vairuotojas.