Algimantas Aleksandras INDRIŪNAS
  Gimimo data: 1937-07-02
Gimimo vietovė: Svėdasai (Anykščių r.) »

Trumpai:
Inžinierius restauratorius, kultūros organizatorius, literatas, dainininkas choristas, visuomenininkas

2017-02-13   |   Spausdinti

Tėvai: Jonas Indriūnas (1897–1971) ir Marijona Papučkaitė-Indriūnienė (1899–1984) – žemdirbiai ūkininkai. Augo septynių vaikų šeimoje, buvo jauniausias. Broliai ir seserys: Jonas Indriūnas (1923–1993) – žemdirbys, Vanda Indriūnaitė-? (g. 1925 m.), Povilas Indriūnas (1926–2001), Elena Indriūnaitė-? (g. 1928 m.), Edmundas Indriūnas (g. 1931 m.) ir Stasys Indriūnas (g. 1932 m.). Dėdė (motinos brolis) Aleksandras Papučka (1914–1977) – kunigas.

Augo Sausalaukės kaime (Anykščių r.), kur tėvai turėjo ūkį.

1945–1956 m. mokėsi Svėdasų vidurinėje mokykloje, jos nebaigė, nes iš dešimtosios klasės rudenį buvo mobilizuotas į privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, 1956–1959 m. tarnavo kariniame dalinyje Rusijos šiaurėje.

Grįžęs į Lietuvą, 1959–1960 m. A. Indriūnas gyveno tėviškėje, o nuo 1960 m. iki šiol gyvena ir dirba Vilniuje.

1960–1966 m. jis dirbo Vilniaus grąžtų gamykloje inžinieriumi technologu, 1966–1972 m. buvo Radijo komponentų gamyklos inžinierius.

1961–1963 m. jis tęsė mokslą Vilniaus vakarinėje vidurinėje mokykloje,  1963–1967 m. baigė Vilniaus politechnikumo vakarinį skyrių.

1972–1982 m. A. Indriūnas dirbo Lietuvos kultūros paminklų restauravimo treste, kur įkūrė Metalo darbų restauravimo cechą ir buvo jo viršininkas, vadovavo liejimo, restauratorių kalvių galvaninio auginimo, spalvotojo metalo iškalinėjimo barams ir kitiems padaliniams, taip pat ėjo Vitražo, Keramikos, Dirbtinio marmuro, Lipdybos bei Auksavimo cechų vadovo pareigas. Jis pats specializavosi vitražų restauravimo srityje.

Jis organizavo daugelio tuo laikotarpiu restauruotų Vilniaus bažnyčių ir Lietuvos dvarų metalo, lipdybos, auksavimo, dirbtinio marmuro ir vitražų atkūrimą, bendradarbiavo atkuriant Rundalės ir Miežatnės rūmus Latvijoje, istorinius pastatus Sankt Peterburge ir Maskvoje (Rusija).

1982–1987 m. jis dirbo Vilniaus vaisių ir daržovių susivienijimo Reklamos cecho viršininku, bet šio darbo atsisakė ir grįžo į ankstesnę darbovietę ir 1987–1993 m. toliau dirbo Lietuvos kultūros paminklų restauravimo treste cecho viršininku, kol restauravimo darbų apimtys žymiai sumažėjo.

1993–1994 m. A. Indriūnas buvo uždarosios akcinės bendrovės "Vada" Tiekimo skyriaus viršininkas, 1994–1995 m. – bendrovės "Skalvija" Gamybos cecho viršininkas ir vadybininkas, 1995–1997 m. – uždarosios akcinės bendrovės "INFO-TEC" direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams, ūkio dalies vedėjas, kol išėjo į pensiją.

Nuo jaunystės A. Indriūnas groja akordeonu, mokykliniais metais buvo Svėdasų meno mėgėjų kolektyvų muzikantas. Jis dainavo solo ir mokyklos chore, vėliau nuo 1961 m. pradėjo dainuoti Vilniaus vyrų chore, nuo to laiko iki šiol yra to kolektyvo, dabar – Vilniaus karininkų ramovės vyrų choro "Aidas" dainininkas. Jis 35 metus buvo šio choro tarybos narys, iš jų 12 metų – choro tarybos pirmininkas, dabar – garbės pirmininkas. Jis organizavo choro "Aidas" koncertines ir pažintines keliones po Lietuvą ir Europą, surengė choristų susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II Vatikane (1997 m.), kelionę po Graikiją (1999 m.).

1964–1967 m. jis dainavo ir Vilniaus grąžtų gamyklos mišriame chore, 1967–1972 m. buvo Vilniaus radijo komponentų gamyklos mišriojo choro dainininkas.

Jis yra Lietuvos savanoris-kūrėjas, 1988–1998 m. buvo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų būrio vado pavaduotojas.

A. Indriūnas buvo vienas iš penkių Svėdasiškių draugijos "Alaušas" iniciatyvinės grupės narių ir steigėjų (2007 m.), nuo 2007 m. iki šiol yra tos draugijos tarybos narys, 2007–2017 m. buvo draugijos pirmininkas, šias pareigas  ėjęs dvi kadencijas iš eilės. Jis organizavo pirmąjį draugijos suvažiavimą (2008 m.), Svėdasų miestelio šventes ir atminimo renginius, surengė kelis kraštiečių susitikimus Vilniuje, Svėdasų tarmės vakarus Vilniuje (2010 m.) ir Svėdasuose (2011 m.).

Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio A. Indriūnas rašo eilėraščius ir kuria dainas, pagal savo tekstus sukūrė apie 10 dainų ir giesmių: dainas "Svėdasai", "Alaušo varpas", "Alaušas", "Savanorių žygio daina", "Algirdo pulkai" (su Tadu Šumsku), "Tėvynė ir mergelė", "Punkiškiai", "Aidas ir Indraja", giesmę "Marija šviesi karalienė" ir kitas. Jo parašyta daina 2010 m. laimėjo Svėdasų seniūnijos skelbtą Svėdasų himno konkursą.

Jo poezija spausdinta Svėdasų literatų kūrybos almanache "Žydėjimas" (2005 m.), žurnale "Trimitas" ir kituose leidiniuose. Jis sudarė ir išleido dainų rinkinį "Svėdasėno dainos" (2009 m.), eseistinį rinkinį "Pamąstykime" (2011 m.). Jis bendradarbiauja spaudoje, skelbdamas kultūrinę informaciją apie svėdasiškių bei vyrų choro "Aidas" kultūrinę veiklą.

Laisvalaikiu mėgsta muziką, groja akordeonu ar dainuoja, vaikšto po mišką, grybauja ar žvejoja.

Išsami A. Indriūno biografija pateikta Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje "Svėdasai : praeitis ir dabartis : teminis straipsnių rinkinys. T. 1" (2012 m.).