Stanislovas ŠKLĖRIUS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Sklėrius, Šklėrys
Gimimo data: 1914-10-01
Gimimo vietovė: Sankt Peterburgas (Rusija)

Trumpai:
Revoliucionierius

2013-05-24   |   Spausdinti

Seneliai: Ciprijonas Sklėrius (1844–1928) ir Barbora Girgždytė-Sklėrienė (1851–1920) – valstiečiai žemdirbiai. Tėvai: Vitaldas Sklėrius (apie 1880 – ?) – emigrantas Rusijoje ir ? Sklėrienė. Broliai: Vitoldas Šklėris (1912–?) – revoliucionierius, valstybės tarnautojas, ir Eduardas Šklėrius (1922–?) – revoliucionierius, valstybės tarnautojas. Dėdės (tėvo broliai): Kajetonas Sklėrius (1876–1932) – dailininkas tapytojas, Alfonsas Sklėrius (1890–1943) – kariškis ir dailininkas, Povilas Sklėrius (1898–1979) – mokslininkas inžinierius melioratorius, pusseserė (tėvo sesers Emilijos duktė) Elena Viktorija Nakaitė-Arbienė-Alė Rūta (1915–2011) – rašytoja.

Augo lietuvių emigrantų šeimoje Sankt Peterburge, paskui Kazanėje (Rusija). Tėvui dingus porevoliucinėje Rusijoje, vaikystėje su motina grįžo į Lietuvą, gyveno Kunigiškiuose (Anykščių r.). Nuo 1926 m. tarnavo pas ūkininkus Rokiškio apskrityje, nelegaliai platino komunistinę literatūrą.

Nuo 1934 m. jis įsitraukė į pogrindinę komunistų veiklą, buvo Rokiškio apskrities pogrindinės komunistinės organizacijos – Svėdasų I kuopelės narys, nuo 1936 m. – Lietuvos komunistų partijos narys. Kartu su broliu Eduardu jis hektografavo ir ruošė platinti spaudinius, Kunigiškiuose įrengė komunistinės literatūros sandėlį.

Už nelegalią antivalstybinę veiklą 1937 m. jis buvo trumpam įkalintas Rokiškyje. 1937–1939 m. S. Šklėrius buvo Lietuvos komunistų partijos Rokiškio apskrities komiteto sekretorius, vadovavo daugiau kaip šimtui pogrindininkų aktyvistų. 1940 m. pradžioje jis vėl buvo suimtas ir kiek laiko kalinamas Rokiškyje ir Panevėžyje.

Pirmosios sovietinės okupacijos metu 1940 m. S. Šklėrius trumpai dirbo Svėdasų (Anykščių r.) valsčiaus viršaičiu, paskui 1940–1941 m. buvo Rokiškio apskrities partijos komiteto sekretorius. Jis aktyviai dalyvavo, dalijant nacionalizuotą žemę bežemiams naujakuriams.

S. Šklėrius buvo Lietuvos komunistų partijos V suvažiavimo (1941 m. vasario 5–9 d.) delegatas, suvažiavime išrinktas partijos Centro komiteto nariu.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis pasitraukė į Rytus, 1941–1942 m. Rusijoje buvo apmokytas pogrindinės veiklos.

1942 m. kovo 7 d. su Lietuvos komunistų pogrindininkų pirmąja operatyvine grupe iš 10 asmenų, vadovaujama partijos Centro komiteto antrojo sekretoriaus Iciko Meskupo-Adomo, S. Šklėrius atvyko į Lietuvą organizuoti prosovietinės partizaninės kovos – buvo nelegaliai atskraidintas ir nuleistas parašiutu.

Per klaidą patekusi ne į numatytą vietovę, po kelių dienų ši pogrindinė diversantų grupė buvo Lietuvos savisaugos pajėgų – Nemunėlio Radviliškio (Biržų r.) policijos pareigūnų apsupta ir sunaikinta.

Mirė 1942 m. kovo 13 d. Smailių k. (Biržų r.) – žuvo ginkluotame susirėmime. Buvo palaidotas bendroje nepaženklintoje kapavietėje žūties vietoje. 1954 m. kapavietė buvo surasta, palaikai iškasti ir perkelti į Vilnių, palaidoti Antakalnio karių kapinėse-memoriale. Žūties vietoje buvo pastatytas obeliskas.

Prie namo Rokiškyje, kur dirbo S. Šklėrius, 1974 m. buvo pritvirtinta atminimo lenta su įrašu: "Šiame name 1940–1941 m. Lietuvos komunistų partijos Rokiškio apskrities komiteto sekretoriumi dirbo revoliucinio ir partizaninio judėjimo dalyvis Stanislovas Šklėrius", Lietuvos Atgimimo metais pašalinta.

XX a. 8–9 dešimtmečiais Kunigiškių (Anykščių r.) aštuonmetėje mokykloje veikusi sovietinė vaikų organizacija pionierių draugovė buvo vadinama S. Šklėriaus vardu.