Elena Viktorija ARBIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Nakaitė, Arbačiauskienė, Arbas, Alė Rūta
Gimimo data: 1915-11-03
Gimimo vietovė: Sankt Peterburgas (Rusija)

Trumpai:
Pedagogė, rašytoja, poetė ir prozininkė, visuomenininkė

2015-11-10   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1915 m. lapkričio 16 d.

Tėvai: Jonas Nakas – žemdirbys, raštininkas, ir Emilija Sklėriūtė-Nakienė (1892–1953) – žemdirbė. Buvo vyriausia šešių vaikų šeimoje, sesuo ir broliai: Birutė Nakaitė (apie 1917 – 1919) mirė vaikystėje po kelionės iš Rusijos į Lietuvą, Vytautas Nakas (1920–1993) – žemdirbys, Alfonsas Nakas (g. 1921 m.) – žurnalistas, emigrantas JAV, Algirdas Nakas (g. 1923 m.) – sporto organizatorius, emigrantas JAV, Birutė Barbora Nakaitė-Pabarčienė (g. 1925 m.) – ekonomistė finansininkė, valstybės tarnautoja. Dėdės (motinos broliai) Kajetonas Sklėrius (1876–1932) – dailininkas, Alfonsas Sklėrius (1890–1943) – kariškis, Povilas Sklėrius (1898–1979) – mokslininkas inžinierius.

E. Nakaitės krikštatėvis buvo dėdė A. Sklėrius.

Kūdikystėje augo Sankt Peterburge, kur Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pasitraukę jos tėvai. 1918 m. su tėvais grįžo į Lietuvą ir gyveno Rudžių kaime (Rokiškio r.).

1922–1926 m. mokėsi Kamajų (Rokiškio r.) pradžios mokykloje, vieną žiemą 1923–1924 m. lankė Kunigiškių (Anykščių r.) pradžios mokyklą, gyvendama Kunigiškiuose pas senelį – motinos tėvą Ciprijoną Sklėrių ir tetą Teofiliją Sklėriūtę-Matulionienę. Vaikystėje klierikas Antanas Baltrukėnas ją mokė katekizmo ir paruošė sakramentams.

1934 m. E. Nakaitė baigė Rokiškio gimnaziją, gimnazijoje priklausė pogrindinei ateitininkų organizacijai, pradėjo kurti ir spausdinti pirmuosius eilėraščius moksleivių laikraštėlyje. 1934 m. tėvo valia ji įstojo į Dotnuvos (Kėdainių r.) žemės ūkio akademiją studijuoti agronomijos. Netrukus metė mokslą ir tais pačiais metais pradėjo lituanistikos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, studijų metais dalyvavo ateitininkų korporacijos "Birutė" veikloje. Persikėlusi į Klaipėdą, kur 1935 m. buvo atidarytas pedagoginis institutas, 1935–1937 m. ten ji baigė studijas pirmojoje šio instituto laidoje, įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę. 1936 m. ji įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, ėjo meno ir sporto vadovės bei kuopos valdybos narės pareigas.

Nuo 1937 m. E. Nakaitė trumpai dirbo Degimų (Mažeikių r.) pradžios mokykloje mokytoja, 1938–1939 m. buvo Juodonių (Rokiškio r.) pradžios mokyklos mokytoja. 1939 m. persikėlusi į Vilnių, ji dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Pavyzdinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kartu ji tęsė lituanistikos studijas ir 1943 m. jas baigė Vilniaus universitete, parašiusi diplominį darbą "Žmogus M. Pečkauskaitės kūryboje". Iki 1944 m. ji dirbo Aukštesniojoje technikos mokykloje lituanistikos lektore.

Iki 1940 m. E. Nakaitė bendradarbiavo spaudos leidiniuose "Naujoji Vaidilutė", "Ateities spinduliai", "Naujoji Romuva", "Studentų dienos". Ji rašė literatūros, kultūros klausimais, spausdino savo prozos vaizdelius, poeziją.

Už eiliuotą vaidinimą "Žiogas ir skruzdės" (1942 m.) jai buvo paskirta žurnalo "Žiburėlis" premija.

1944 m. E. Arbačiauskienė-Arbas pasitraukė į Vakarus, trumpai mokėsi Vienos (Austrija) universitete, dirbo vaikų darželyje. Gyvendama Vokietijoje, E. Arbas debiutavo poezijos knygele "Be tavęs" (1946 m.) ir novelių knyga "Likimo kelias" (1947 m.). 1946 m. ji įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje.

1948 m. ji apsigyveno JAV – iš pradžių Detroite, paskui apie 1952 m. persikėlė į Sakramentą (Sacramento, Kalifornijos valstija), paskui į Santa Moniką (Santa Monica, Kalifornijos valstija), kur liko iki gyvenimo pabaigos.

Gyvendama Amerikoje, ji dirbo įvairius darbus, tik laisvalaikį skyrė kūrybai, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. Ji iškart aktyviai įsitraukė ir į visuomeninę veiklą, 1948–1949 m. buvo Detroito Lietuvių moterų meno bei kultūros draugijos pirmininkė. JAV lietuvių spaudoje ji skelbdavo straipsnius visuomeninio gyvenimo bei kultūros temomis, recenzijas ir pasisakymus apie naujas knygas, spektaklius, o savaitgaliais dirbo lituanistinėse mokyklose lietuvių kalbos mokytoja, 1950–1952 m. buvo Detroito lietuvių ateitininkų organizuotos mokyklos vedėja.

Ji dirbo Los Andželo (Los Angeles, Kalifornijos valstija) Lietuvių bendruomenėje, tris kadencijas buvo JAV Lietuvių rašytojų draugijos valdybos narė ir valdybos sekretorė, tvarkė dokumentų archyvą ir organizavo renginius, pati juose dalyvaudavo, dažniausiai savo namuose priiminėdavo svečius – JAV ir Lietuvos menininkus. Jos kultūrinė ir organizacinė veikla skatino Dailiųjų menų klubo kūrybos vakarus ir sambūrius.

Literatūrinę kūrybą pasirašinėdama Alės Rūtos slapyvardžių, E. Arbas sukūrė per 30 kūrinių: apysakų, novelių, poezijos rinkinių, kelionių įspūdžių, tačiau reikšmingiausia jos kūrybos dalimi laikomi romanai. Jos kūriniai buvo spausdinami Vokietijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Lietuvoje.

Nuo 1992 m. ji buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Alės Rūtos kūrybos tematika – prarastoji Tėvynė ir joje likę brangūs kenčiantys žmonės. Romanuose ji vaizdavo senąjį kaimą, pasakojo apie bolševikinės okupacijos ir Sibiro tremties vargus, apie partizanines kovas. Viena svarbiausių jos kūrybos temų – lietuviškoji imigracija į JAV nuo XIX a. Su dokumentiniu tikslumu ji pateikė emigrantų buities vaizdus, šeimų problemas, bendravimą tarp artimų žmonių.

Alės Rūtos kūrybai būdingas tradicinis realistinis pasakojimas, vidinis monologas, lyrinių ir epinių vaizdų pynės. Rašytoja pasižymėjo ypatinga pagarba ir meile žodžiui, subtiliai naudojo įvaizdžius, taikliai apibūdindama žmogiškuosius jausmus, gamtos reiškinius. Jos romanų herojai – menininkai, inteligentai, mokytojai, ūkininkai. Šviesiausiomis spalvomis jos kūryboje spindi pasiaukojančių motinų paveikslai, su ypatingu dėmesiu ji vaizduodavo mokytojų portretus.

Alės Rūtos kūrybos leidiniai:

1946 m. – "Be tavęs" (eilėraščiai).

1947 m. – "Likimo keliu" (novelės).

1953 m. – "Duktė" (apysaka).

1960 m. – "Žvaigždė viršum girios" (romanas), "Į saulėtekį" (romanas).

1961 m. – "Motinos rankos" (romanas), "Broliai" (romanas).

1962 m. – "Priesaika" (romanas).

1964 m. – "Kelias į kairę" (romanas), "Gyvenimo lašai" (eilėraščiai).

1966 m. – "Žemės šauksmas" (apysaka).

1968 m. – "Prisikėlimas" (romanas), "Vieniši pasauliai" (romanas).

1973 m. – "Po angelų sparnais" (novelė).

1977 m. – "Laiškas jaunystei" (beletristika).

1984 m. – "Pirmieji svetur" (romanas).

1987 m. – "Tarp ilgesio ir tėviškės" (kelionės į Lietuvą įspūdžiai), "Daigynas" (romanas), "Margu rašto keliu" (biografinė apysaka).

1990 m. – "Mėlyno karvelėlio šviesa" (novelių romanas).

1992 m. – "Trumpa diena. Motinos rankos. Kelias į kairę" (romanai, pirmasis kūrybos leidimas Lietuvoje).

1998 m. – "Skamba tolumoj" (romanas).

2000 m. – "Vargingos tėvynės vaikai" (romanas).

2002 m. – "Tyloj kalbėsi : eleginės mintys sūnui Arimantui".

2005 m. – "Taip ir praeina sekmadienis" (eilėraščių rinktinė).

2010 m. – "Sklėriai : iliustruoti prisiminimai" (memuarai).  

Alės Rūtos romanai sulaukė palankaus įvertinimo Amerikoje ir Lietuvoje. Jos romanas "Trumpa diena" gavo dienraščio "Draugas" literatūrinę premiją. Romanas "Kelias į kairę" laimėjo "Dirvos" literatūrinę premiją. Už romaną "Pirmieji svetur" Alei Rūtai paskirta "Draugo" premija (1984 m.), už romaną "Mėlyno karvelėlio šviesa" – Šaulių sąjungos Niujorko premija, už knygą "Margo rašto keliu" – laikraščio "Darbininkas" premija. Ji buvo apdovanota Lietuvių Rašytojų draugijos premija, kurią įsteigė Lietuvių Fondas, už 2000 metų geriausią romaną "Vargingos tėvynės vaikai".

Kol leido jėgos, E. Arbas aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje, dalijosi prisiminimais apie savo kartos šviesuolius. Senatvėje ji rašė atsiminimus, publikavo straipsnius laikraštyje "Draugas".

Ji surinko knygų kolekciją ir padovanojo ją Rokiškio bibliotekai bei Maironio lietuvių literatūros muziejui Kaune. Šis muziejus saugo ir Alės Rūtos archyvą: dokumentus, fotonuotraukas, rankraščius, laiškus.

E. Arbas apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2006 m.).

Ištekėjo 1939 m., vyras Edmundas Arbačiauskas-Arbas (1915–2004) – dailininkas, architektas. Liko našlė. Vaikai: Vijolė Elena Arbaitė (g. 1945 m.) – psichologė, verslininkė, Edmundas Arimantas Arbas (1950–1995) – mokslininkas gydytojas neurobiologas, Rasa Emilija Ona Arbaitė-Chamberlain (g. 1955 m.) – dailininkė dizainerė, iliustratorė.

Mirė 2011 m. gruodžio 31 d. Santa Monikoje (Santa Monica, Kalifornijos valstija, JAV). Palaidota šeimos kapavietėje šalia vyro Los Andželo Šv. Kryžiaus kapinėse.

Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje įrengta kita Arbų šeimos kapavietė, kurioje palaidota dalis šios šeimos narių pelenų. Ją ženklina juodo šlifuoto akmens paminklas-stela, kurioje iškalti įrašai: "Vijolė. E. / Laisvė – laimė.", "1950–1995 / Prof. dr. Edmundas / Arimantas Arbas / Tavo gyvenimas buvo / džiaugsmas ir viltis", "Rasa, E. O. / Grožis – meilė", "Edmundas Arbas / Architektas / 1915–2004 / Ieškojau grožio / gimtosios žemės / ilgesy... / Pailsęs suklupau / tolimų vizijų / aistroje.", "Alė Rūta / Arbienė-Nakaitė / Rašytoja - writer / 1915–2011".

E. Arbienės šeima pristatyta Jadvygos Černiauskienės biografinės publicistikos rinkinyje "Lemties paženklinti" (2009 m.).

Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, jai dedikuota Vilmos Magelinskaitės sukurta miniatiūrų kompozicija.