Alfonsas SKLĖRIUS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Šklerys
Gimimo data: 1890-06-17
Gimimo vietovė: Kunigiškių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kariškis pulkininkas, vadovas, dailininkas, politinis kalinys

2018-04-12   |   Spausdinti

Tėvai: Ciprijonas Sklėrius (1844–1928) ir Barbora Girgždytė-Sklėrienė (1851–1920) – valstiečiai žemdirbiai. Augo religingoje šeimoje, sulaukusioje 12 ar 14 vaikų, iš kurių trys ar penki mirė kūdikystėje. Broliai ir seserys: Teofilija Sklėriūtė-Baronienė-Matulionienė (1874–1941) – žemdirbė, tarnautoja, sušaudyta vokiečių okupacijos pradžioje, Kajetonas Sklėrius (1876–1932) – dailininkas tapytojas, Pranas Sklėrius (apie 1878 – apie 1892) – mirė paauglystėje, Vitaldas Sklėrius (apie 1880 – ?) – emigrantas Rusijoje, dingęs po 1920 m., Feliksas Sklėrius (1881–1972) – emigrantas JAV, darbininkas, Jurgis Sklėrius (apie 1882 – ?) – emigrantas JAV, kariškis, karo veteranas invalidas, Emilija Sklėriūtė-Nakienė (1892–1953) – žemdirbė, Anatolija Sklėriūtė (1896–?), Povilas Sklėrius (1898–1979) – mokslininkas inžinierius melioratorius. Dukterėčia (sesers Emilijos duktė) Elena Viktorija Nakaitė-Arbienė-Alė Rūta (1915–2011) – rašytoja, sūnėnas (brolio Vitaldo sūnus) Stanislovas Šklėrius (1914–1942) – revoliucionierius. 

Baigė Kunigiškių pradžios mokyklą, gyveno ir dirbo tėvų ūkyje. 1905–1912 m. Liepojoje (Latvija), kur gyveno pas vyresnįjį brolį Kajetoną, lankė ir baigė komercinę mokyklą. 1912–1914 m. Maskvoje (Rusija) studijavo Žemės tvarkymo ir matavimo institute.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Sklėrius buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir pasiųstas mokytis, 1914–1915 m. Maskvoje baigė Michailovo karo artilerijos mokyklą.

Pirmajame pasauliniame kare jis kovojo kaip Rusijos kariuomenės artilerijos karininkas. Karo fronte jis buvo sužeistas, todėl demobilizuotas karui dar nepasibaigus.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, A. Sklėrius įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, tarnavo artilerijos daliniuose. Nuo 1920 m. jis buvo 7-osios baterijos vadas, kartu su 5-uoju pėstininkų pulku dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Pasižymėjo kovose ties Radviliškiu ir Šiauliais, 1920 m. spalio 22 d. laimėjo mūšį ties Beržininkais (Joniškio r.).

Pasibaigus kovoms, A. Sklėrius iki 1929 m. gyveno Kaune, tarnavo ten dislokuotuose daliniuose, nuo 1922 m. buvo majoras.

Nuo 1929 m. jis su šeima įsikūrė ir iki 1941 m. gyveno Kėdainiuose. 1929–1935 m. A. Sklėrius buvo 2-ojo artilerijos pulko vado padėjėjas Kėdainiuose, nuo 1929 m. – pulkininkas. 1935–1940 m. jis buvo pirmojo artilerijos pulko vadas Panevėžyje.

Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos skautų sąjungos veikloje, buvo Kėdainių skautų tunto vadijos narys, stovyklų ir iškylų instruktorius, 1930 m. vasarą dirbo Kėdainių valstybinėje gimnazijoje kūno kultūros mokytoju. 1940 m. jis buvo ir skautas vytis, paskutinis iki sovietinės okupacijos Panevėžio skautų vyčių draugovės draugininkas.
 
A. Sklėrius domėjosi menu. 1927–1929 m. jis lankė Kauno meno mokyklą. Suruošė keletą savo tapybos parodų Kaune (1933 m. ir vėliau), Kėdainiuose, Panevėžyje, dalyvavo fotoparodose.

Jis išrado fiktyvaus šaudymo aparatą, už kurį gavo vyriausybės piniginę premiją.

Už sumanumą Lietuvos Nepriklausomybės kovose A. Sklėrius buvo apdovanotas I rūšies Vyčio Kryžiumi, už skautišką veiklą – Lietuvos skautų sąjungos Svastikos ordinu (1940 m.).

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. rugsėjo 2 d. A. Sklėrius buvo paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 617-ojo haubicų pulko vadu.

1941 m. birželio 10 d. jis tarp keturiolikos Lietuvos artilerijos karininkų iš Lentvario (Trakų r.) buvo išsiųstas į F. Dzeržinskio artilerijos akademiją Maskvoje (Rusija), prisidengus "kvalifikacijos kursais". Birželio 19 d. A. Sklėrius iš Maskvos išvyko į karinį poligoną Gorochovecke (Ivanovo sr., Rusija), o birželio 27 d. ten buvo areštuotas ir įkalintas Gorkio (dabar – Žemutinis Naugardas, Rusija) kalėjime, birželio 29 d. išgabentas į Lamos lagerį (Norillagą) Užpoliarėje, netoli Norilsko (Krasnojarsko kr., Rusija). 1942 m. rugsėjo 5 d. Ypatingasis pasitarimas jį nuteisė dešimčiai metų kalėti.

Susituokė 1922 m., žmona Alina Kuprevičiūtė-Sklėriuvienė (?–1980) – muzikė pianistė, nuo 1944 m. – emigrantė Vokietijoje, Kanadoje. Dukterys Aldona Sklėriūtė-Raulinaitienė – kultūros organizatorė, emigrantė JAV, ir Jūratė Sklėriūtė-Viruišienė – medikė, emigrantė Kanadoje.

Mirė 1943 m. birželio viduryje (kitų šaltinių duomenimis – žiemą) Lamos lageryje (Krasnojarsko kr., Rusija) nuo bado ir šalčio. Buvo palaidotas lagerio kapinėse tarp 42 ten mirusių karininkų iš Baltijos šalių, bendras kapas paženklintas medine lenta su įrašais. Apie 1990 m. tose kapinėse "Tremtinio" klubo ir Lietuvos atsargos karininkų sąjungos iniciatyva buvo pastatytas koplytstulpis, o A. Sklėriaus palaikai simboliškai atgabenti į Lietuvą ir 1990 m. rugsėjo 2 d. palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia brolio dailininko K. Sklėriaus. Kapavietė paženklinta simboline lentele.