Kajetonas SKLĖRIUS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Šklerys, Šklėrius
Gimimo data: 1876-07-27
Gimimo vietovė: Kunigiškių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Dailininkas tapytojas, dailės pedagogas, vadovas

2016-12-28   |   Spausdinti

Tėvai: Ciprijonas Sklėrius (1844–1928) ir Barbora Girgždytė-Sklėrienė (1851–1920) – valstiečiai žemdirbiai. Augo religingoje šeimoje, sulaukusioje 12 ar 14 vaikų, iš kurių trys ar penki mirė kūdikystėje, buvo antrasis ir vyriausias iš brolių. Broliai ir seserys: Teofilija Sklėriūtė-Baronienė-Matulionienė (1874–1941) – žemdirbė, tarnautoja, sušaudyta vokiečių okupacijos pradžioje, Pranas Sklėrius (apie 1878 – apie 1892) – mirė paauglystėje, Vitaldas Sklėrius (apie 1880 – ?) – emigrantas Rusijoje, dingęs po 1920 m., Feliksas Sklėrius (1881–1972) – emigrantas JAV, darbininkas, Jurgis Sklėrius (apie 1882 – ?) – emigrantas JAV, kariškis, karo veteranas invalidas, Alfonsas Sklėrius (1890–1943) – kariškis ir dailininkas, Emilija Sklėriūtė-Nakienė (1892–1953) – žemdirbė, Anatolija Sklėriūtė (1896–?), Povilas Sklėrius (1898–1979) – mokslininkas inžinierius melioratorius. Dukterėčia (sesers Emilijos duktė) Elena Viktorija Nakaitė-Arbienė-Alė Rūta (1915–2011) – rašytoja, sūnėnas (brolio Vitaldo sūnus) Stanislovas Šklėrius (1914–1942) – revoliucionierius.

1886–1890 m. baigė Kunigiškių pradžios mokyklą. Toliau mokėsi Mintaujoje (dabar – Jelgava, Latvija), 1896 m. baigė šešių klasių Panevėžio gimnaziją. 1896–1903 m. studijavo barono A. L. Štiglico taikomosios dailės (techninio piešimo) mokykloje Sankt Peterburge (Rusija) ornamentiką ir kompoziciją, bet pasirinko skulptoriaus specialybę, baigė M. Čižovo skulptūros studiją. Gavo stipendiją kaip vienas iš gabiausių studentų.

Studijuodamas 1902 m. vasarą dirbo prie restauruojamų Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrų.

1903 m. K. Sklėrius gyveno Vilniuje. 1904 m. jis persikėlė į Liepoją (Latvija), kur 1904–1915 m. dirbo komercijos mokyklos ir mergaičių progimnazijos piešimo mokytoju. Liepojoje jis domėjosi ir teatro veikla, režisavo ir 1905 m. vasario 26 d. parodė pirmąjį Liepojos lietuvių pašalpos draugijos savarankiškai pastatytą spektaklį "Amerika pirty". Vėliau jis išgarsėjo ne tik kaip teatro režisierius ir dailininkas, bet ir kaip aktorius bei deklamuotojas, rengė ir rodė "gyvuosius paveikslus" iš senovės lietuvių gyvenimo.

1910 m. jis susidomėjo akvarelės technika, pradėjo intensyviai tapyti ir 1912 m. Liepojoje surengė savo pirmąją individualią dailės darbų parodą. Joje šalia kitų darbų jis eksponavo 80 skulptūrų ir daugumą jų pardavė.

K. Sklėrius laikomas lietuviškos akvarelės pradininku.

1909 m. jis lankė pedagogikos ir eksperimentinės psichologijos kursus Sankt Peterburge, 1912 m. keliavo į Belgiją, Prancūziją bei Šveicariją, aplankė Paryžiaus muziejus ir susižavėjo prancūzų impresionizmu. Nuo tada žmogaus figūra saulėto gamtos peizažo fone tapo mėgiamu K. Sklėriaus paveikslų leitmotyvu.

1913 m. Liepojoje K. Sklėrius surengė pirmąją individualią savo kūrinių parodą, kurioje eksponavo Vakarų Europoje sukurtus kūrinius.

1915–1918 m. jis dirbo Sankt Peterburge. Tuo metu jo meninėje kūryboje ėmė ryškėti simbolizmo tendencijos, ten jis nutapė pirmąją didesnę žanrinę kompoziciją "Gedimino sapnas". 1917 m. jis kiek laiko gyveno ir Voreoneže (Rusija), ten dėstė piešimo metodiką prie lietuvių karo pabėgėlių gimnazijos veikusiuose piešimo kursuose. 1918 m. jis trumpai gyveno ir dirbo Taline (Estija), vadovavo skulptūros studijai Technikos mokykloje.

1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918 m. dirbo lietuvių karo pabėgėlių stovyklos Baranovičiuose (Baltarusija) viršininku, vėliau – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos Maitinimo departamento direktoriumi.

Bolševikams užėmus Vilnių, K. Sklėrius persikėlė dirbti į Kauną ir 1919–1921 m. buvo Kauno miesto ir apskrities viršininkas. Nuo 1920 m. lapkričio 15 d. iki 1922 m. pradžios Kaune jis dirbo ir Paišybos kursų mokytoju.

Paskirtas 1922 m. sausio 5 d., iki tų metų rugsėjo 30 d. jis dirbo Lietuvos Respublikos atstovybėje Maskvoje (Rusija).

Grįžęs į Kauną, K. Sklėrius 1922 m. spalio 16 d. buvo paskirtas Kauno meno mokyklos mokytoju ir šias pareigas ėjo iki 1923 m. vasaros.

Paskirtas 1923 m. birželio 10 d., 1923–1924 m. jis vadovavo tik ką įkurtai M. K. Čiurlionio galerijai, kol 1924 m. kovo 15 d. iš jos direktoriaus pareigų buvo atleistas. Vėliau 1930–1932 m. jis buvo šios galerijos komisijos narys.

Paskirtas  1925 m. sausio 1 d., 1925–1929 m. K Sklėrius buvo Kauno meno mokyklos direktorius, šioje mokykloje dėstė skulptūrą, piešimo metodiką ir akvarelę. Tarp jo mokinių – žinomi menininkai Marcė Katiliūtė, Vytautas Jurkūnas, Domicėlė Tarabildienė, Petras Aleksandravičius, Robertas Antinis, Bronius Pundzius ir daug kitų. Šiuo laikotarpiu K. Sklėrius sukūrė brandžiausius kūrinius. Kaune jis artimai bendravo su kraštiečiu rašytoju ir kunigu kanauninku Juozu Tumu-Vaižgantu.

1929 m. kovo 27 d. šią Kauno mokyklą uždarius ir tą patį 1929 m. pavasarį įsteigus Kauno aukštesniąją meno mokyklą, nuo 1929 m. balandžio 25 d. K. Sklėrius buvo paskirtas šios mokyklos dėstytoju ir šias pareigas ėjo 1929–1932 m., iki gyvenimo pabaigos. 
 
1929 m. jis keliavo po Šveicariją ir Italiją, 1931 m. lankėsi Prancūzijoje. Šiose kelionėse K. Sklėrius nuliejo vienas geriausių didelio formato akvarelių, pasižyminčias virtuoziška technika. 1926 ir 1936 m. Kaune jis surengė savo darbų parodas.

K. Sklėriaus akvarelės patraukia begaliniu švarumu, plačiais, lengvais teptuko palietimais, subtiliu skaidriu koloritu. Savo kūriniuose jis aukštino žmogų, reiškė paprastų gamtos motyvų grožį. K. Sklėrius suformavo savitą stilių, kuriam būdinga išradinga kompozicija ir originalūs spalvų santykiai.

Reikšmingiausi K. Sklėriaus kūriniai:

1906 m. – motinos Barboros Sklėriuvienės bareljefas.

1907 m. – tėvo Ciprijono Sklėriaus portretas.

1914 m. – "Parke", "Žmonos portretas".

1916 m. – "Sesuo esto", "Senukas estas", "Senutė".

1917 m. – "Gedimino sapnas".

1923 m. – poeto Fausto Kiršos portretas.

1924 m. – "Laivelis", "Laivai Klaipėdos uoste", "Zarasų ežeras", "Akmenos pakrantės".

1926 m. – "Žmona".

1927 m. – "Gluosniai".

1928 m. – "Vakaras Zarasuose".

1929 m. – "Kortina d’Ampeco", "Venecija. Didysis kanalas", "Venecija. San Marko aikštė", "Kiodža. Vigo tiltas", "Kapris. Laivelių prieplauka", "Kapris. Farlionis". 

1930 m. – "Bažnyčioje", "Vežikas".

1931 m. – "Žiema Kaune", "Mergaitė", "Raudonos burės", "Nidoje", "Laivelis", "Žiema Kaune", "Raguvos laukai", "Palangos pliažas", "Palangos pušys", "Prancūzijos mieste", "Ponios St. portretas", "Ponios J. portretas". 

K. Sklėrius taip pat sukūrė skulptūrinių portretų: poeto ir kunigo Antano Strazdo portretą-bareljefą Sankt Peterburge, Jono Basanavičiaus, motinos portretus-bareljefus ir kitus. 1927–1928 m. jis nulipdė figūrinę kompoziciją Lietuvos banko rūmų Kaune fasadui papuošti – stambiausią savo skulptūrinį kūrinį.  

Apie 400 jo dailės darbų saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Laisvalaikį skirdavo piešiniams ir eskizams kurti, mėgo koncertus ir spektaklius, pats dainuodavo ir vaidindavo.

Vedė 1910 m. vasario 20 d., žmona Helena (Elena) Freybusch-Sklėrienė (1887–1980) – menininkė, vertėja.

Mirė 1932 m. sausio 14 d. Kaune. Buvo palaidotas Kauno senosiose kapinėse. Šias kapines naikinant, apie 1960 m. palaikai perkelti ir palaidoti Petrašiūnų kapinėse-panteone. Kapas paženklintas granito paminklu su bareljefu ir įrašu "Dailininkas Kajetonas Sklėrius-Šklerys 1876–1932" (skulptoriai Petras Aleksandravičius ir Juozas Petrulis, 1967 m.).

1933 m. Pelėdų gatvė Kaune, Žaliakalnyje, buvo pavadinta K. Sklėriaus vardu. 1967 m. Žaliakalnyje ant 1910 m. pastatyto namo Kalniečių g. 105 atidengta memorialinė lenta: "Šiame name 1929–1932 m. gyveno dailininkas Kajetonas Šklėrius".

Minint 130-ąsias dailininko gimimo metines, buvo išleistas vardinis suvenyrinis vokas su jo portretu (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2006 m.), Kaune surengta jubiliejinė kūrybos paroda, išleistas katalogas "Kajetonas Sklėrius: iš klajonių".