Tėvai: Liudvikas Simanonis ir ? Simanonienė – žemdirbiai ūkininkai. Broliai: Kazimieras Simanonis (1910–?) – laisvės gynėjas, Čigono būrio partizanas, Antanas Simanonis-Smilga (1923–1962) – laisvės gynėjas, Čigono būrio partizanas, Albertas Simanonis (g. 1932 m.) – laisvės gynėjas, partizanų ryšininkas, 1949–1953 m. politinis kalinys Karagandos srityje (Kazachstanas), seserys Veronika Simanonytė-? ir Palmyra Simanonytė-?.

Nuo 1941 m. A. Simanonis buvo slaptos pogrindinės jaunimo organizacijos narys. 1941 m. okupacinės vokiečių valdžios jis buvo nuteistas mirti, bet sušaudymo išvengė.

1944 m. rudenį jis išėjo partizanauti, 1944–1945 m. buvo Broniaus Sudeikio-Čigono vadovaujamo būrio partizanas, slapyvardžiu Sigitas, vėliau Aurelijus, veikė Mackeliškių, Veršelių ir Dečionių kaimų apylinkėse.

1945 m. jis buvo Vyčio apygardos Jono Baltušniko-Vienuolio būrio partizanas, turėjo Briedžio slapyvardį. Atlikdamas užduotį Panevėžyje, 1945 m. vasarą jis buvo atpažintas ir suimtas, bet išsigynė ir buvo paleistas, 1945–1947 m. gyveno pusiau legaliai, buvo Vienuolio, Antano Žilio-Žaibo ir Antano Jogėlos-Ąžuolo būrių ryšininkas ir žvalgybininkas. Nuo 1947 m. Sigito slapyvardžiu jis toliau kovėsi Algimanto apygardos Butageidžio kuopos Tigro būryje, kuriam vadovavo Antanas Jogėla-Ąžuolas, nuo 1948 m. pradžios šiame būryje dirbo ideologinį darbą.

1948 m. lapkričio 13 d., kai Repšėnų miške prie Papartynės kaimo (Anykščių r.) buvo išduoti ir stovyklavietėje kareivių apsupti Butageidžio kuopos partizanai, kuopos vadas A. Jagėla-Ąžuolas ir dar du laisvės gynėjai žuvo, o A. Simanonis-Sigitas su dar dviem kovotojais įstengė išsiveržti iš apsupties ir dar išgelbėti Teodorą Kvyklį-Klajūną.

Po vado žūties 1948–1949 m. A. Simanonis-Sigitas buvo Butageidžio kuopos vado Alekso Velanio-Tigro pavaduotojas.

1949 m. rugpjūčio 17 d. Troškūnų miške apsuptyje jis buvo sužeistas ir suimtas, kalintas Anykščiuose ir Panevėžyje. Ypatingasis pasitarimas 1950 m. gegužės 6 d. nuteisė A. Simanonį 25 metus kalėti ir 5 metams tremties.

Išgabentas 1950 m. birželį, 1950–1959 m. A. Simanonis kalėjo Dubravlage (Mordvija, Rusija). Po Stalino mirties ir amnestijos bausmės laiką sutrumpinus iki 12 metų, 1959 m. jis buvo išleistas be teisės grįžti į Lietuvą. Nuo 1959 m. gegužės 18 d. jis gyveno tremties sąlygomis Karagandoje (Kazachija).

1964 m. jis savavališkai grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune, kur liko iki gyvenimo pabaigos. 1965 m. birželio 3 d. jis gavo ir leidimą grįžti į Lietuvą.

Nuo jaunystės pasižymėjo stipriu ir gražiu balsu, senatvėje dainavo Laisvės kovų dainos chore.

A. Simanonis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (1998 m.) ir Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2000 m.). Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga jį apdovanojo "Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi" (1991 m.).

Susituokė 1960 m., žmona Silvanija Juodžbalytė-Simanonienė (1928–2017) iš Purvininkų (Prienų r.) – literatė poetė, politinė kalinė ir tremtinė. Dukterys: Audronė Simanonytė – žurnalistė, dainininkė, ir ? Simanonytė.

Mirė 2013 m. spalio 7 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse-panteone (1PAN kvartalas, 3 eilė, 5 kapas). Kapą ženklina paminklinė kompozicija – balto marmuro kryžius ir jį supančios dvi pilko šlifuoto akmens stelos, kairiojoje įtaisytas įrašas metalinėmis raidėmis: "Laisvės kovų dalyvis / Anicetas / Simanonis / 1920–2013".

A. Simanonio gyvenimas ir likimas pristatomi P. Gaidelio biografinio-memorialinio rinkinio "Lietuvos laisvės kovų pogrindinio fronto kariai" I dalyje (2023 m.).