Jonas VIRBALAS
  Gimimo data: 1924-02-02
Gimimo vietovė: Mikoliškių k. (Rokiškio r.)

Trumpai:
Pedagogas gamtos mokytojas, agronomas, švietimo organizatorius, vadovas

2016-03-23   |   Spausdinti

Tėvai – žemdirbiai valstiečiai.

Mokėsi Pandėlio (Rokiškio r.) pradžios mokykloje, 1944 m. baigė Rokiškio gimnaziją.

1944–1945 m. J. Virbalas dirbo Pandėlio (Rokiškio r.) miškų girininkijoje buhalteriu.

1945–1947 m. jis buvo Kvetkų (Biržų r.) pradinės mokyklos mokytojas, 1947–1949 m. – šios mokyklos vedėjas. Dirbdamas jis neakivaizdžiai mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje ir įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę.

1949–1961 m. J. Virbalas gyveno ir dirbo Anykščių rajone.

1949–1951 m. jis dirbo Viešintų valsčiaus Liaudies švietimo skyriaus vedėju, buvo Viešintų vidurinės mokyklos gamtos ir geografijos mokytojas.

1951–1952 m. J. Virbalas dirbo Viešintų vidurinės mokyklos direktoriumi, pakeitęs sunkiai susirgusį Vytautą Didžiulį, išaugino mokyklą iki pilnos vidurinės. Jis subūrė Viešintose meno saviveiklos mėgėjus, pats grodamas smuiku ir klarnetu, rengė mokinių ir mokytojų ekskursijas. 1952–1954 m. jis dirbo Viešintų vidurinėje mokykloje mokytoju.

Dirbdamas mokykloje 1954 m. jis neakivaizdžiai baigė Šiaulių mokytojų institutą, įgijo gamtos ir geografijos mokytojo išsilavinimą.

 

1954–1955 m. J. Virbalas dirbo tuometinio Troškūnų rajono Pedagoginio komiteto vedėju, 1955–1956 m. buvo šio rajono Vykdomojo komiteto Liaudies švietimo skyriaus vedėjas.

1956–1960 m. jis buvo tuometinio Troškūnų rajono "Aušros" kolūkio (Surdegis) pirmininkas – vienas iš trisdešimttūkstantininkų, atsiliepusių į sovietinės valdžios kvietimą eiti stiprinti žemės ūkio gamybą. Jo pastagomis iki tol silpnas kolūkis sustiprėjo: pakilo žemės ūkio kultūrų derlingumas, išaugo gyvulių skaičius, pradėta melioruoti ir tręšti laukus, išsiplėtė statybos. J. Virbalo iniciatyva buvo sudaryta kolūkio ir Surdegio septynmetės mokyklos kolektyvinė sutartis: kolūkis įsipareigojo įrengti dirbtuves ir teikti kitokią pagalbą, o mokykla – talkininkauti ūkio darbuose, mokyti kolūkio darbuotojus. Jam vadovaujant, ūkio pajamos išaugo kelis kartus.

Dirbdamas jis neakivaizdžiai mokėsi Buivydiškių (Vilnius r.) tarybiniame ūkyje-technikume, 1960 m. įgijo agronomo specialybę.

Jis buvo paskutinis "Aušros" kolūkio vadovas – 1960 m. likvidavus Troškūnų rajoną, šis kolūkis buvo pertvarkytas į Anykščių rajono Surdegio kolūkį, pakeistas ir jo vadovas.

1960–1961 m. J. Virbalas dirbo mokytoju Levaniškių aštuonmetėje mokykloje, 1961–1962 m. buvo Žadeikių (Pasvalio r.) aštuonmetės mokyklos mokytojas, vėliau dirbo kitose mokyklose.

Nuo 1969 m. iki senatvės J. Virbalas dirbo Vidiškių (Ukmergės r.) vidurinėje mokykloje mokytoju. Jo veiklą garsino geriausiai Ukmergės rajone prižiūrimas mokomasis daržas, sutvarkyti chemijos ir biologijos kabinetai.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu J. Virbalas buvo aktyvus Sąjūdžio veiklos organizatorius, tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu. Vidiškių mokykloje jis  subūrė ir globojo jaunuosius šaulius ir skautus, skatino jaunųjų ateitininkų veiklą.

Kartu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku J. Virbalas organizavo partizanų palaikų perlaidojimą Ukmergės Dukstynos kapinėse ir memorialo įrengimą.

Jis pats sukūrė ir pastatė Vidiškiuose svarbiausius atminimo paminklus: prie bažnyčios – kryžių, skirtą 1946–1948 m. šioje vietoje niekintų Žemaitkiemio valsčiuje ir Vidiškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų atminimui (1989 m. ), prie mokyklos – koplytstulpį, skirtą 1946–1948 m. šioje vietoje likusių užkastų Žemaitkiemio valsčiuje ir Vidiškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų atminimui (1990 m.).

J. Virbalas sovietinėje Lietuvoje už pastangas sustiprinti "Aušros" kolūkį buvo apdovanotas "Garbės ženklo" ordinu (1958 m.), buvo Lietuvos SSR žemės ūkio žymūnas (1959 m.). Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu (1996 m.).

Buvo vedęs, žmona Elena Klemkaitė-Virbalienė. Išsiskyrė. Sūnus Dainius Virbalas (g. 1952 m.) – technikas technologas.

Vėl vedė 1956 m., žmona Aldona Povilanskaitė-Virbalienė – pedagogė.

Mirė 1997 m. vasario 11 d. Vidiškiuose (Ukmergės r.). Palaidotas Vidiškių kapinėse.

J. Virbalo gyvenimas ir veikla pristatoma Osvaldo Janonio sudarytame enciklopediniame žinyne "Surdegis ir jo apylinkės : atminimo knyga" (2014 m.) ir  Tautvilio Užos sudarytame kraštotyros rinkinyje "Viešintų mokykla lyg vakar palikta" (2014 m.).