Jonas STAŠKEVIČIUS
  Gimimo data: 1910-11-24
Gimimo vietovė: Pavarių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas, politinis kalinys, tikėjimo gynėjas

2018-07-25   |   Spausdinti

Tėvai: Vincentas Staškevičius (1878–1954) iš Pavarių ir Antanina Valiukonytė-Staškevičienė (1879–?) iš Šeimyniškių – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 30 hektarų žemės. Augo 6 vaikų šeimoje, broliai: Juozapas Staškevičius (1909–2004) – amatininkas prekybininkas, emigrantas JAV, Stanislovas Staškevičius (1911–1945) – laisvės gynėjas, Leonas Staškevičius (1913–?) – laisvės gynėjas, tremtinys, Bronius Staškevičius – pedagogas, emigrantas, sesuo Eleonora Staškevičiūtė (1915–?). Dar dvi seserys dvynės Ona ir Anelė Staškevičiūtės (1914–1914) mirė kūdikystėje. Sūnėnai (brolio Juozapo sūnūs): Jonas Staškevičius (g. 1936 m.) – kunigas prelatas ir Vytautas Staškevičius (g. 1945 m.) – kunigas, Romualdas Staškevičius (g. 1943 m.) – gydytojas, emigrantas JAV.

1910 m. lapkričio 28 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Jonas Ivanauskas. Krikšto metrikuose įrašytas kaip gimęs motinos tėviškėje Šeimyniškių kaime, kur apie 1910–1912 m. iš Pavarių laikinai buvo persikėlusi šeima.

Baigė Anykščių pradžios mokyklą, 1923–1927 m. – Anykščių vidurinę mokyklą, 1927–1928 m. mokėsi Utenos "Saulės" gimnazijoje. Turėdamas 5 klasių išsilavinimą, 1928 m. įstojo mokytis į Telšių kunigų seminariją, kur 1928–1930 m. baigė licėjinį skyrių, o 1930–1935 m. – teologinį skyrių. Seminarijoje pasižymėjo ypač geru balsu, buvo tenoras ir seminarijos choro pažiba.

1935 m. kovo 10 d. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis įšventino J. Staškevičių kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo Anykščių bažnyčioje.

1935–1937 m. jis buvo vikaras Kruopiuose (Akmenės r.), 1937–1941 m. – Šilutės vikaras ir Šilutės gimnazijos kapelionas, kol vokiečių okupacinė valdžia jį ištrėmė iš okupuoto Klaipėdos krašto į Lietuvą. 1941–1942 m. jis tarnavo Telšių vyskupijos kurijoje sekretoriumi, 1942–1943 m. buvo vikaras Lauksodoje (Telšių r.).

1943–1948 m. J. Staškevičius buvo Akmenės Šv. Onos parapijos klebonas, 1947–1948 m. – Viekšnių dekanato vicedekanas. Kai 1944 m. besitraukiantys vokiečiai sugriovė Kruopių bažnyčią, jis pasirūpino, kad reguliarios pamaldos šioje parapijoje būtų tęsiamos Pakalniškių kaimo troboje. Po karo jis taip pat suremontavo apgadintą Akmenės bažnyčios bokštą.

1948 m. jis buvo Viekšnių (Mažeikių r.) Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas ir Viekšnių dekanas.

Nuo 1948 m. rudens iki 1949 m. pavasario jis buvo Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas, taip pat dėstė klierikams asketiką. Nors čia pajuto tikrąjį pašaukimą, tačiau dėl sovietinės valdžios spaudimo toliau dirbti nebegalėjo. Jis vėl grįžo į Viekšnius ir iki 1949 m. vasaros buvo Viekšnių klebonas ir dekanas.

1949–1950 m. jis buvo Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios klebonas. Dvejus metus liepos mėnesiais jis vedė didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, prie  bažnyčios įrengė šulinį maldininkams. Už aktyvumą jis sulaukė sovietinės valdžios persekiojimo.

Visose parapijose, kuriose J. Staškevičiui teko tarnauti, jis paliko įtaigaus pamokslininko, dvasingo ir atsidavusio kunigo įspūdį, ypač daug dėmesio skyrė giedojimui ir vargonavimui apeigų metu. Jis rinko ir platino religinę muziką, pats vertė į lietuvių kalbą giesmes.

1950 m. spalio 18 d. J. Staškevičius buvo areštuotas, melagingai įskundus ir apkaltinus jį ryšiais su partizaniniu pogrindžiu, kalintas Vilniuje. 1951 m. vasario 3 d. Ypatingasis pasitarimas jį nuteisė 10 metų laisvės atėmimo. Kovo 31 d. J. Staškevičius buvo išgabentas atlikti bausmės į Ivdelio lagerį prie Uralo (Sverdlovsko sritis, Rusija).

Ten jis gyveno Peršino kaime, dirbo sunkius miško ruošos darbus, bet blogėjant sveikatai buvo perkeltas dirbti sandėlininku. Dėl tremties sąlygų nusilpus širdžiai, kasmet po kelis mėnesius jis praleisdavo ligoninėje, prieš mirtį buvo paralyžiuotas.

Mirė 1955 m. birželio 1 d. Ivdelio lageryje (Sverdlovsko sritis, Rusija). Palaidotas Peršino kaimo kapinėse, ant balta tvorele aptverto kapo buvo pastatytas baltas medinis kryžius. 1990 m. ekspedicija rado kapines panaikintas, kapas neišlikęs. Paminklai-kenotafai kunigo J. Staškevičiaus atminimui pastatyti Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) parapijos kapinėse ir Pakalniškių kaimo (Kruopių parapija, Akmenės r.) kapinėse.

Staškevičių šeimos sodyboje Pavarėse (Anykščių r.) pastatytas stogastulpis kankiniui J. Staškevičiui su Šv. Vincento skulptūriniu atvaizdu ir įrašais: "Mylėkime, / brangūs / broliai, / Dievą, bet / mylėkime jį / savo / sąskaita, / savo rankų / darbu, / savo veido / prakaitu. / Šv. Vincentas" ir "A. A. Kun. / Jonas Staškevičius / 1910.XI.24 – Pavarėse / 1955.V.31 – Sibire / Pavarių šventumo / pažiba" (autorius – medžio drožėjas Žilvinas Karkauskas, 2009 m.). 

1989 m. rugpjūčio 7 d. J. Staškevičiaus baudžiamoji byla buvo peržiūrėta ir nutraukta. 1991 m. rugsėjo 18 d. J. Staškevičius buvo reabilituotas, pripažinus jį neteisėtai represuotu.

Kunigas J. Staškevičius yra tarp 114 Lietuvos XX a. tikėjimo liudytojų, įrašytų į Bažnyčios Martirologą, bažnyčios kankinys. Siekiama, kad jis būtų paskelbtas bažnyčios Palaimintuoju.

Išleista Juozo Cipario biografinė knyga "Kankinys kunigas Jonas Staškevičius" (2003 m.), kurioje publikuoti dvasininko laiškai iš lagerio, rašyti artimiesiems ir bičiuliams Lietuvoje.