Antanas STRAZDAS
  Gimimo data: 1908-09-26
Gimimo vietovė: Pavarių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Miškininkas

2021-02-06   |   Spausdinti

Tėvai: Povilas Strazdas (apie 1875 – 1936) ir Rozalija Bagdišankaitė-Strazdienė (1880 – po 1940) – žemdirbiai mažažemiai valstiečiai. Augo 7 vaikų šeimoje su keturiomis seserimis ir dviem broliais, buvo antrasis vaikas. Seserys: Ona Strazdaitė-Zakšauskienė (1906–1997), Julija Strazdaitė-Janukėnienė (1912–2006) – žemdirbė, Bronislava Strazdaitė-Strolienė (1917–?) ir Uršulė Strazdaitė-Bagdišankienė (1919–?), broliai Petras Strazdas (1913–1933) – mirė jaunystėje ir Povilas Strazdas (1920–1935) – mirė paauglystėje.

Vaikystėje vasaromis ganė gyvulius, žiemomis mokėsi: iš pradžių privačiai pas Paelmyje gyvenusį Joną Puodžiūną, paskui baigė tris Anykščių pradžios mokyklos klases ir tris Anykščių vidurinės mokyklos klases, buvo Prano Šulgos auklėtinis.

Nebeturėdamas lėšų tęsti mokslą, A. Strazdas pradėjo uždarbiauti, daugiausia dirbo valstybiniuose miškuose prie želdinimo ir miško ruošos darbų. 1929–1930 m. jis trumpai dirbo Utenos miškų urėdijoje laisvai samdomu raštininku.

Paskirtas 1930 m. liepos 1 d. 1930–1940 ir 1941–1944 m. A. Strazdas dirbo Utenos miškų urėdijos Anykščių girininkijoje Puntuko eiguvos eiguliu – buvo Anykščių šilelio eigulys. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu atleistas iš eigulio pareigų, nuo 1940 m. gruodžio iki 1941 m. rugpjūčio A. Strazdas dirbo Vilniaus rajono Rubikių grupės ežerų prižiūrėtoju.

Miškininkystės pagrindų jį mokė Anykščių girininkas Jurgis Rimkus. 1938 m. jis baigė vieno mėnesio eigulių kursus Alytuje, pats lavinosi, daug skaitė. Turėdamas gražų braižą, jis kartu dirbo ir Anykščių girininkijoje samdomu raštininku.

A. Strazdas, pasitaręs su J. Rimkumi, ėmėsi iniciatyvos atkurti Anykščių šilelį kaip spygliuočių mišką, nes po iškirtimo Pirmojo pasaulinio karo metais visas šilelis kone ištisai buvo apaugęs lapuočiais. Eigulio iniciatyva po lapuočių lajomis buvo pradėtos sodinti eglės ir pušys, o lapuočiai palaipsniui iškirsti. Jis taip pat išsaugojo nuo iškirtimo pavienius sėklinius spygliuočius medžius.

1944–1947 m. A. Strazdas buvo Anykščių girininkijos žvalgas, 1947–1949 m. dirbo Anykščių girininkijoje techniku, buvo girininko pavaduotojas.

1949–1951 m. jis buvo Siesikų (Ukmergės r.) girininkijos girininko pavaduotojas, 1951–1952 m. dirbo Troškūnų (Anykščių r.) girininkijoje gamybos meistru, tuo metu mokėsi Vilniuje, baigė miško paruošų meistrų kvalifikacijos kursus. Likvidavus girininkiją, nuo 1952 m. lapkričio A. Strazdas dirbo miško ruošos meistru Stumbriškyje (Panevėžio r.), paskui iki 1960 m. – Kupiškyje.

1960 m. A. Strazdas grįžo į Anykščius ir čia liko iki gyvenimo pabaigos.

1960–1968 m. jis dirbo Anykščių miškų ūkyje miško ruošos meistru, kol išėjo į pensiją, turėdamas apie 39 metų miškininko darbo stažą. Būdamas pensininkas, jis keliskart grįžo į Anykščių miškų ūkį kaip laikinas meistras.

A. Strazdas buvo aukštos moralės ir meniškos sielos miškininkas. Jau būdamas vyresnio amžiaus susidomėjęs literatūra, jis mėgo Maironio, Prano Vaičaičio, Salomėjos Nėries bei anykštėnų rašytojų kūrybą, mokėjo mintinai visą Antano Baranausko "Anykščių šilelį" ir daug kitų prozos bei poezijos kūrinių, iki gilios senatvės ištisas valandas galėdavo iš atminties skaityti ir deklamuoti literatūros kūrinius.

Susituokė 1933 m. liepos 13 d. Anykščių bažnyčioje, žmona Emilija Pilkauskaitė-Strazdienė (1907–?) iš Anykščių. Liko našlys. Vaikai: Ona Strazdaitė (1934–1937) – mirė vaikystėje, Povilas Strazdas (1936–1999) – agronomas, vadovas.

Vėl vedė, žmona Elena Varnaitė-Tylienė-Strazdienė (1921–2003) – medikė, akušerė. Įsūnis Vidmantas Tyla – inžinierius, dukterys: Regina Strazdaitė-Azarinskienė (g. 1955 m.) – medikė ir Joana Strazdaitė-Gureckienė (g. 1957 m.) – prekybininkė.

Mirė 1998 m. kovo 24 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių senosiose kapinėse šeimos kape.