Jonas RIMŠA
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Juan Rimsa
Gimimo data: 1903-06-12
Gimimo vietovė: Svėdasai (Anykščių r.) »

Trumpai:
Dailininkas tapytojas, dailės pedagogas

2016-08-28   |   Spausdinti

Gimimo data nustatyta pagal Svėdasų parapijos krikšto metrikų įrašą.

Tėvai: Antanas Rimša iš Svėdasų – siuvėjas ir Ieva Jomantaitė-Rimšienė (?–1920) – iš bajorų giminės kilusi namų šeimininkė. Brolis Vladas Rimša – emigrantas Argentinoje, seserys: Ona Rimšaitė, Marija Rimšaitė-Gogelienė – emigrantė Argentinoje ir Halina Rimšaitė-Pranskūnienė – emigrantė Argentinoje. Giminaitis (antrosios eilės pusbrolis) Romualdas Vytautas Rimša (g. 1937 m.) – mokslininkas bibliografas.

1903 m. birželio 15 d. Svėdasų bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Izidorius Gudavičius, krikštatėviai buvo Jonas Suruda su žmona Stefanija.

Nuo vaikystės augo Kaune, vasaras praleisdamas pas senelius Svėdasuose. Mokėsi Kauno gimnazijoje, kol 1914 m. su šeima pasitraukė į Rytus. 1914–1915 m. jis gyveno Poltavoje (Ukraina) ir mokėsi geležinkelininkų mokykloje, nuo 1915 m. – Charkove (Ukraina), ten 1915–1917 m. baigė rusišką gimnaziją, lankė ir meno mokyklą, išgarsėjo kaip geriausias piešėjas.

1920 m. J. Rimša su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, kur jo tėvas vėl atidarė siuvyklą ir išgarsėjo kaip vienas geriausių frakų siuvėjų. 1920–1924 m. dirbdamas tėvo siuvykloje, J. Rimša domėjosi muzika ir tapyba, subūrė jaunimo styginių instrumentų orkestrą ir koncertavo. Tačiau jo tėvas norėjo, kad jo pėdomis sektų ir sūnus, todėl 1924 m. pasiuntė sūnų mokytis siuvėjo sukirpėjo amato į Vienos (Austrija) drabužių sukirpimo akademiją.

1924–1925 m. ten mokydamasis siuvėjo amato, J. Rimša laisvalaikiu lankė muziejus, kopijavo garsių menininkų paveikslus, piešė gamtoje. 1925 m. jis grįžo į Kauną su siuvėjo diplomu, tačiau, tėvui prieštaraujant, panoro tapti ne siuvėju, o dailininku ir, persikėlę gyventi savarankiškai, pradėjo studijuoti dailę.

1925 m. jis išvyko į Paryžių (Prancūzija), ten pusantro mėnesio pasimokęs, 1926 m. pradžioje nuplaukė į Braziliją, ten 1926–1929 m. dirbo fizinį darbą ūkyje Amazonės džiunglėse ir San Paulo lentpjūvėje, laisvu laiku daug piešdamas gamtoje. Kartu su keliautoju Matu Šalčiumi jis ieškojo vietos Brazilijoje, kur galėtų įsikurti didelė lietuvių kolonija – antroji Lietuva.

1929 m. nusivylęs savo meniniais gebėjimais, jis sunaikino savo paskutinių metų Brazilijoje kūrinius ir išvyko į Argentiną, kur taip pat pragyveno iš fizinių darbų iš pradžių Rosarijuje, o nuo 1931 m. – Buenos Aires. 1931–1934 m. J. Rimša studijavo Buenos Aires meno akademijoje, baigė tris kursus, bet nusivylęs mokymo programa ir metodais studijas metė, labiau domėjosi moderniuoju menu. 1935–1936 m. jis gyveno Bariločės mieste (Argentina), vis keliaudamas į Braziliją ir į Boliviją, semdamasis įspūdžių ir tobulindamas savo meninę kūrybą.

Savo piešinius J. Rimša papuošdavo lietuvišku Vyčiu ir pasirašinėdavo ispaniškai "Pintor lituano" ("Lietuvis dailininkas"). Jo kūriniai laimėjo įvairių apdovanojimų parodose, pelnė pripažinimą tarp Lotynų Amerikos dailės žinovų. Už paveikslą "Pavakarė Buenos Aires uoste" jis gavo metinę Buenos Aires miesto premiją.

Susidomėjęs inkų civilizacija, 1936 m. J. Rimša buvo persikėlęs gyventi į Boliviją, tyrinėjo indėnų aimarų genties istoriją, papročius ir buitį, tapė paveikslus jų gyvenimo temomis. 1936–1937 m. gyvendamas Bolivijoje, jis tapo plačiai pripažintu dailininku, nusistovėjo jo kūrybos stilius.

1937–1943 m. jis vėl gyveno Buenos Aires, užsidirbdamas pragyvenimui, piešdamas ir tapydamas argentiniečių portretus.

Pakviestas Bolivijos vyriausybės, 1943 m. J. Rimša išvyko į šią šalį ir įkūrė Sakrės (Sucre) meno mokyklą, 1943–1944 m. jai vadovavo ir dėstė tapybą. Nesulaukęs pakankamos finansinės paramos, jis pasitraukė iš valstybinės mokyklos, išsivesdamas ir gabiausius mokinius, 1944 m. La Pase (La Paz, Bolivija) įsteigė privačią dailės mokyklą (Curso Superior de Bellas Artes), veikusią iki 1950 m.

Už didelius nuopelnus Bolivijos kultūrai šios šalies vyriausybė suteikė J. Rimšai Bolivijos Garbės piliečio vardą (1949 m.) ir apdovanojo jį Andų Kondoro ordinu (El Condor de los Andes) – garbingiausiu civiliniu šios šalies apdovanojimu (1950 m.), o šio dailininko paveikslus paskelbė Bolivijos nacionaliniu turtu. Jo sukurta figūrinė kompozicija "La Paso įkūrimas" (1948 m.) iki šiol kabo Bolivijos sostinės rotušėje, iškilmių salėje virš miesto burmistro kėdės.

1950 m. J. Rimša trumpai gyveno, kūrė ir eksponavo savo kūrybą Brazilijoje, o 1950–1965 m. vėl gyveno ir kūrė Argentinoje, trumpam išvykdamas į Čilės ir Peru džiungles ieškoti naujų kūrybos motyvų.

1965 m. J. Rimša persikėlė gyventi iš Argentinos į JAV, įsikūrė Santa Monikoje (Santa Monica, Kalifornijos valstija). 1966 m. jis buvo išvykęs į Okeanijos salas, gyveno Tahityje, ten aštuonis mėnesius tapė naujus kūrinius. Nuo 1967 m. iki gyvenimo pabaigos jis liko Santa Monikoje (Kalifornijos valstija, JAV).

J. Rimšai buvo suteiktas Bolivijos universiteto garbės profesoriaus vardas (1974 m.).

J. Rimša sukūrė figūrinių kompozicijų: "Motinos idilija" (1937 m.), "La Paso įkūrimas" (1948 m.), "Indėnų procesija", "Tamure šokis", portretų: sesers Halinos portretas, "Patagonijos indėnas" (1935 m.), "Indėnės" (1936 m.), Felikso Petičio (1940 m.), "Dona Carmen" (1954 m.), "Mergaitė su citrinomis" (1974 m.), "Tahitietė geltonais drabužiais" (1974 m.), peizažų: "Tahičio peizažas" (1973 m.). Iš viso jo kūrybiniame palikime yra apie 1 tūkst. kūrinių, daug jų – be datų ir pavadinimų.

Ankstyvieji J. Rimšos kūriniai buvo realistiniai, sodrių, tamsių spalvų kolorito. Vėlesniems būdinga egzotiški motyvai, dekoratyvumas, ekspresyvios stilizuotos formos, raiškus kontūras, kontrastingos spalvos.

Dailininkas surengė apie 30 personalinių parodų. Pirmoji J. Rimšos personalinė paroda buvo surengta Buenos Aires 1935 m. Vėliau dailininko darbai 1937, 1950 ir 1975 m. buvo eksponuojami La Pase (Bolivija), 1951 m. – San Paule ir Rio de Žaneire (Brazilija), 1954 m. – Čilėje ir Peru, 1964 m. – vėl Buenos Aires, 1965 m. – Klivlende (JAV) ir 1966 ir 1974 m. – Čikagoje (JAV). Jo kūrinių parodos surengtos Lietuvoje – pirmieji darbai eksponuoti Kaune 1938 m., vėliau Vilniuje 1977, 1999 ir 2010 m., o 2002 m. – Anykščiuose.

Vedė 1927 m. Brazilijoje, žmona – sulenkėjusi lietuvaitė, išsiskyrė 1929 m. Turėjo dukterį, kuri užaugo su motina. 

Mirė 1978 m. gegužės 13 d. Santa Monikoje (JAV). Vykdant jo valią, palaikai buvo sudeginti, o pelenai išberti virš vandenyno.
                       
Dailininko kūrybinis palikimas – daug tapybos ir grafikos kūrinių, akvarelių – išsisklaidė po JAV, Australiją, Pietų Ameriką, Europą. Tik nedidelė dalis jo kūrinių dabar saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, nes 28 savo kūrinius dailininkas 1977 m. dovanojo Lietuvai.

Savo privačioje kolekcijoje 28 J. Rimšos darbus turi ir Prezidentas Valdas Adamkus, palaikęs artimus ryšius su dailininku nuo 1958 m. iki jo mirties. 2002 m. Anykščių koplyčioje buvo eksponuojami J. Rimšos paveikslai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijos, parodos atidaryme dalyvavo ir apie dailininko gyvenimo bei kūrybos kelią tuomet pasakojo dailininko bičiulis Prezidentas V. Adamkus.

Informacija apie dailininką J. Rimšą kaupiama Vaižganto (Svėdasų krašto) muziejuje Kunigiškiuose.

Lietuvos dailės muziejus išleido Nijolės Tumėnienės albumą-katalogą "Jonas Rimša. Tropikų šauksmas" (2011 m.). Aurelija Almonė Akstinienė parengė ir išleido biografinį albumą "Užbūrė Alaušę nuskendę varpai : dailininko Jono Rimšos atminimui" (2013 m.). Išsami J. Rimšos biografija pateikta Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje "Svėdasai : praeitis ir dabartis : teminis straipsnių rinkinys. T. 1" (2012 m.).