Juozas ŠIBAILA
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Diedukas, Merainis
Gimimo data: 1905-03-18
Gimimo vietovė: Vadėnų k. (Varėnos r.)

Trumpai:
Pedagogas, leidėjas, kariškis, laisvės gynėjas, visuomenininkas

2017-02-03   |   Spausdinti

Tėvas Tomas Šibaila – pasiturintis ūkininkas.

1926 m. J. Šibaila baigė Aukštadvario (Trakų r.) mokytojų kursus ir nuo 1926 m. spalio dirbo Pasodos (Jonavos r.) pradžios mokyklos vedėju.

Vėliau jis baigė Alytaus mokytojų seminariją ir dirbo mokytoju Alytaus apskrityje. Persikėlęs į Ukmergės apskritį, mokytojavo Panoteriuose (Jonavos r.), o 1934–1940 m. buvo Staškūniškio (Anykščių r.) pradžios mokyklos mokytojas ir šios mokyklos vedėjas.

Nepriklausomoje Lietuvoje J. Šibaila buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, aktyvus jaunalietuvis, skautas. Jis buvo išrinktas sąjungos "Jaunoji Lietuva" Kurklių (Anykščių r.) apylinkės vadu, jaunalietuvių vardu tarė atsisveikinimo žodį, 1939 m. rugpjūtį Kurkliuose laidojant IV Seimo narį Klemensą Graužinį.

Nuo 1940 m. J. Šibaila dirbo Balninkų (Molėtų r.) pradžios mokyklos mokytoju ir šios mokyklos vedėju. Jis buvo išrinktas Balninkų šaulių kuopos vado pavaduotoju.

1941 m. birželio 14 d. visa J. Šibailos šeima, išskyrus jį patį, nes tuo metu namuose jo nebuvo, buvo ištremta į Altajaus kraštą. Taip išvengęs tremties, J. Šibaila po savaitės buvo 1941 m. birželio sukilimo Balninkų krašte organizatorius ir aktyvus dalyvis. Jo vadovaujami sukilėliai dar iki vokiečių kariuomenės pasirodymo užėmė Balninkų valsčių ir perėmė valdžią.

1941–1944 m. J. Šibaila toliau dirbo mokytoju Balninkuose, organizavo mokinių meno saviveiklą, dramos kolektyvą, mokė jaunimą tautinių šokių.

1944 m. J. Šibaila įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę, bet ją išformavus grįžo į Balninkus ir, vengdamas sovietinių represijų, pasitraukė į pogrindį.

1944 m. rudenį jis išėjo partizanauti, pasirinko Dieduko slapyvardį. Jis būrė pirmuosius partizanus Ukmergės apskrityje, nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. gruodžio buvo Lietuvos Laisvės armijos Ukmergės 2-ojo rajono (Kurklių, Kavarsko ir Balninkų valsčiuose) partizaninio judėjimo vado pavaduotojas. Dar 1944 m. rugsėjį jis suvienijo atskirai veikusius Balninkų, Kurklių, Kavarsko, Pabaisko, Šešuolių, Želvos ir Žemaitkiemio partizanų būrius į Balninkiečių Laisvės rinktinę, pats jai vadovavo, surengė du pirmuosius partizaninius išpuolius Balninkuose, bandė perimti valdžią miestelyje. 1945 m. pavasarį šioje rinktinėje jau buvo apie 500 partizanų.

1945 m. pabaigoje pertvarkius kovotojų struktūras, nuo 1946 m. vasario mėnesio J. Šibaila buvo Didžiosios Kovos apygardos "B" rinktinės štabo viršininkas, redagavo rinktinės leidinį "Tėvynė šaukia", koordinavo partizaninę veiklą pietinėje dabartinio Anykščių rajono teritorijoje. 1945–1948 m. štabas veikė Žvirblėnų kaime, Konstantino ir Angelės Zukų sodyboje, po gyvenamojo namo grindimis įrengtame bunkeryje.

Nuo 1948 m. vasario mėnesio J. Šibaila, pasikeitęs slapyvardį ir nuo to laiko žinomas kaip Merainis, dirbo Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabe, likdamas Žvirblėnuose. Kai vienoje vietoje ilgiau pasilikti tapo nebesaugu, nuo 1948 metų rudens jis buvo įsikūręs Molėtų, paskui Radviliškio rajono miškuose.

Jis dalyvavo 1949 m. vasarį Mėnaičių kaime (Radviliškio r.) Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje vykusiame Lietuvos partizanų įgaliotinių suvažiavime, kur buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos Prezidiumo nariu. Šiame suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. jis vienas iš 8 įgaliotų Lietuvos partizanų vadų pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją, buvo pagrindinis jos teksto autorius.

1949–1951 m. J. Šibaila-Merainis dirbo Žemaitijoje, buvo vienas iš Prezidiumo pirmininko pavaduotojų, Visuomeninės dalies viršininkas, partizanų pulkininkas. Tuo metu jis buvo faktinis Lietuvos partizaninio judėjimo ideologas.

J. Šibailos-Merainio skatinami daugelis partizanų rašė dienoraščius, kūrė eilėraščius, kaupė laisvės kovų archyvą.

1949–1953 m., iki pat savo žūties, jis leido žurnalą "Prie rymančio Rūpintojėlio" – LLKS Vyriausiosios partizanų vadovybės leidinį, pats buvo ir tekstų autorius, ir redaktorius, ir spaustuvininkas, spausdinęs žurnalą rašomąja mašinėle. Nuo 1949 m. kovo iki 1953 m. vasario jis išleido 23 šio žurnalo numerius, kai kurių jų tiražas siekė 1 tūkst. egzempliorių.

J. Šibaila-Merainis taip pat leido ir redagavo Žemaitijos partizanų laikraštėlius "Sutemų keleivis" (1949–1950 m., apie 10 numerių) ir "Tėvynė šaukia" (apie 1952–1953 m.). Jis sudarė ir išleido partizanų maldyną "Rūpintojėlis".

Be to, jis teikė pagalbą kitiems partizaninės spaudos leidėjams, todėl jo iniciatyva suaktyvėjo pogrindinė spauda ir visoje Rytų Lietuvoje. 1950 m. vasario 16 d. jis įsteigė dvi pogrindžio leidyklas "Romuva" ir "Tarka", taip pačiais metais leido tarnybiniam naudojimui skirtą Vyriausiosios partizanų vadovybės slaptą leidinį visos Lietuvos partizanų daliniams informuoti "LLKS tarybos biuletenis".

Nuo 1951 m. J. Šibaila-Merainis, atestuodamas partizanų rinktines, raitas ir pėsčias keliavo nuo vienos būstinės į kitą Rytų Lietuvos link. Jis vadovavo 1952 m. birželio 7-9 dienomis surengtam Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydžiui ir jame iš Didžiosios Kovos bei Vytauto apygardų likučių suformavo 3-ąją partizanų apygardą. 

Nepriklausomoje Lietuvoje J. Šibaila buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.

1950 m. lapkričio 23 d. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko aktu J. Šibaila-Merainis už drąsą, pasiaukojimą ir ypatingą darbštumą buvo apdovanotas I laipsnio pirmos ir antros rūšies Laisvės Kovos kryžiais.

Laisvalaikiu mėgo groti armonika ir žvejoti.

Susituokė 1928 m. liepos 8 d., žmona Ona Augustinaitė-Šibailienė (1902–?) – mokytoja, tremtinė, praleidusi tremtyje 1941–1970 m. Sūnūs Vytautas Šibaila (g. 1930 m.) – 1941 m. tremtinys, likęs gyventi tremtyje, Rimvydas Šibaila (g. 1931 m.) – 1941 m. tremtinys, likęs gyventi tremtyje, ir Kęstutis Šibaila – 1941 m. tremtinys, grįžęs į Lietuvą 1970 m.

Mirė 1953 m. vasario 11 d. Dovydų miške (Panevėžio r.) – žuvo kartu su bendražygiu Povilu Žiliu mūšio lauke, išdavus jų bunkerį.

2001 m. liepos 14 d. J. Šibailos-Merainio ir jo pavaduotojo Povilo Žilio-Klevo-Audrūno žuvimo vietoje buvo atidengtas paminklinis akmuo.

1997 m. J. Šibailai buvo suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras jam suteikė pulkininko leitenanto laipsnį (po mirties).

J. Šibaila apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties, 1998 m.).

Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimui skirtame memoriale, įrengtame Mėnaičiuose (Radviliškio r.) 2010 m., įamžinta ir J. Šibailos-Merainio veikla ir atminimas.

Pašto vokų serijoje "Penktasis laisvosios Lietuvos prezidentas ir jo vadovybė" išleistas J. Šibailai-Merainiui skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2007 m.).