Tėvai: Petras Jočys (apie 1875 – ?) ir Pranciška Radzevičiūtė-Gudonytė-Jočienė (1887–?) – valstiečiai žemdirbiai. Broliai ir seserys: Sofija Jočytė (1910–?), Petras Jočys (1912–?), Albina Jočytė (1915–?), Kazimieras Jočys (1918–?), Steponas Jočys-Barzda (1921–1946) – laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas, Veronika Jočytė (1926–1927) – mirė kūdikystėje. 

Pokario metais J. Jočys išėjo partizanauti, buvo Vytauto apygardos Šarūno rinktinės Stepono Jočio-Barzdos partizanų grupės kovotojas. 1947 m. rugsėjį suformavus Algimanto apygardą, tęsė partizaninę veiklą šios apygardos Šarūno rinktinės Traidenio būryje.

1948 m. liepą iš aktyvios veiklos pasitraukus šio būrio vadui Stasiui Slučkai-Bistrūnui, buvo paskirtas Traidenio būrio vadu šias pareigas ėjo 1948–1950 m., iki žūties. Pertvarkius partizanų organizacinę struktūrą, nuo 1949 m. rugsėjo jo būrys priklausė Šarūno rinktinės Laisvės rajonui.

Žuvo 1950 m. liepos 16 d. Meiluškių kaime (Anykščių r.). Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse dabartinių Troškūnų miestelio kapinių teritorijoje. 1992 m. sutvarkytoje bendroje kapavietėje palaidojimo vietą ženklina vardinis kryžius (autorius Eligijus Smetona).

Jo žūties vietoje Meiluškių kaime partizanų ryšininko ir politinio kalinio Antano Šimėno rūpesčiu pastatytas lauko akmenų kryžius (1992 m.).