Eligijus SMETONA
  Gimimo data: 1924-03-16
Gimimo vietovė: Justinavos k. (Panevėžio r.)

Trumpai:
Laisvės gynėjas, politinis kalinys ir tremtinys, visuomenininkas, kolekcininkas

2016-09-30   |   Spausdinti

Tėvai: Kazimieras Smetona (1896–1956) ir Veronika Balčiūnaitė-Smetonienė (1901–1934) – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 20 hektarų žemės. Brolis Jonas Smetona (? – po 1918), sesuo Marijona Smetonaitė (1925–1938). Motinai anksti mirus, augo su tėvu ir pamote.

1930 m. mokėsi Šilų (Panevėžio r.) pradinėje mokykloje.

Tėvams persikėlus į vienkiemį, nuo 1930 m. E. Smetona augo Užubalių viensėdyje (Panevėžio r.). 1931–1935 m. jis baigė Miliešiškių (Panevėžio r.) pradžios mokyklą. Nuo 1932 m. ganė, nuo 1936 m. dirbo ūkio darbus šeimos ūkyje.

1938 m. E. Smetona su kitais vietiniais jaunuoliais įkūrė Šilų Jaunųjų ūkininkų ratelį, 1938–1940 m. buvo jo valdybos pirmininkas. 1940 m. jis buvo išrinktas delegatu į Jaunųjų ūkininkų ratelių kongresą, bet toks renginys dėl sovietinės okupacijos nebeįvyko.

1938 m. jis davė šaulio priesaiką ir buvo priimtas į Lietuvos šaulių sąjungą jaunuoju šauliu Šilų šaulių būryje.

1941 m. birželį E. Smetona buvo lietuvių sukilimo dalyvis. Jis subūrė Šilų (Panevėžio r.) sukilėlių būrį ir buvo jo vyresnysis, palaikė ryšius su Vadoklių (Panevėžio r.) sukilėliais, koordinavo veiklą, trukdydamas sovietinės kariuomenės atsitraukimui ir ruošdamas kelią spartesniam vokiečių kariuomenės žygiui į Rytus.

Antrojo pasaulinio karo metais E. Smetona dirbo šeimos ūkyje, 1943 m. lapkritį įstojo į Lietuvos Laisvės Armiją, 1944 m. vasarį buvo paskirtas jos skyrininku. Karui baigiantis, 1944 m. vasarą slapstydamasis nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę jis pasitraukė į pogrindį, tapo partizaninės kovos dalyviu, platino pogrindinę spaudą, bet dėl prastos sveikatos į aktyvią kovą negalėjo įsitraukti.

1945 m. balandžio 12 d. ginkluotame susirėmime jis buvo sužeistas ir suimtas, kalintas Vadokliuose, Panevėžyje ir Vilniuje, bet išvengė teismo, buvo amnestuotas, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Tiesiai iš kalėjimo E. Smetona buvo mobilizuotas ir 1945–1947 m. atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje. Iš pradžių 1945–1946 m. jis dirbo darbo batalione Kozelske (Pamaskvė, Rusija) – valė karo nusiaubtas teritorijas. Dėl pablogėjusios sveikatos kaip nebegalintis dirbti fizinių darbų jis buvo perkeltas į karinį dalinį, 1946–1947 m. tarnavo 16-ojoje Lietuviškojoje divizijoje Lietuvoje.

Demobilizuotas 1947 m. kovą, E. Smetona grįžo į gimtinę ir 1948 m. vėl išėjo partizanauti, surinko Lietuvos Laisvės Armijos likučius ir organizavo partizanų būrį, jį apginklavo ir buvo paskirtas jo vadu, turėjo Strazdo slapyvardį. E. Smetonos būrys teikė paramą kitiems partizanams, aprūpino maistu. Vykdydamas Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos-Žygaudo įsakymą, 1949–1951 m. jis buvo partizanas-slapukas, rezervinio būrio vadas, partizanų puskarininkis.

Išdavus šnipams, 1951 m. jis buvo susektas ir suimtas, beveik metus tardomas kankinimais Panevėžio ir Vilniaus kalėjimuose. 1952 m. E. Smetona už antisovietinę veiklą buvo nuteistas 25 metus kalėti ir išvežtas į Vorkutos (Komija, Rusija) lagerį, ten 1952–1954 m. dirbo šachtose.

Kalėdamas jis su kitais lietuviais bendražygiais 1954 m. įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą ir organizavo Vorkutos lagerio kalinių sukilimą, sulaukusį plataus rezonanso visoje Sovietų Sąjungoje. E. Smetona kiek laiko buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadas, diversinio skyriaus viršininkas.

Numalšinus sukilimą, E. Smetona 1954 m. iš 4-osios šachtos buvo perkeltas į ypatingo režimo 62-ąjį Vorkutos lagerį. Kalėdamas šiame specialiajame vyrų lageryje, nuo 1955 m. liepos iki spalio jis kartu su bendražygiais leido pogrindinį politinių kalinių laikraštėlį "Protėvių takais", kuris padėjo organizuoti 1955 m. rudenį lageryje surengtą kalinių streiką.

Po streiko likvidavus 62-ąjį lagerį, 1955 m. spalį E. Smetona buvo pervežtas į sunkesnio režimo buvusį karo belaisvių Andziobo lagerį "Ozerlag" netoli Bratsko (Rusija), kur kalėjo iki 1958 m. sausio. Pakeitus bausmę, 1958–1962 m. jis liko gyventi kaip tremtinys be teisės grįžti į Lietuvą, dirbo miško kirtimuose.

1962 m. spalį E. Smetona grįžo į Lietuvą, buvo apsistojęs Panevėžyje, Kupiškyje, vėliau apsigyveno Biržų krašte, Kateliuose, dirbo fizinį darbą, buvo sovietinės valdžios stebimas ir persekiojamas.

Nuo 1973 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno Anykščiuose. Jis visą laiką buvo sovietinės valdžios stebimas ir persekiojamas. Tik 1990 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas E. Smetonos represavimą bei kalinimą pripažino neteisėtu ir jį reabilitavo.

E. Smetona nuo 1988 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo veikloje, buvo vienas iš atviriausių patriotų oratorių, 1988 m. buvo išrinktas pirmuoju Anykščių Tremtinio klubo pirmininku. Jis buvo aktyvus 1991 m. sausio įvykių Vilniuje, masinio pasipriešinimo ginkluotiems išpuoliams dalyvis, karys savanoris, 1999–2002 m. – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Utenos 7-osios rinktinės Anykščių 74-ojo bataliono 741-osios kuopos dimisijos pulkininkas leitenantas.

Nuo 1990 m. rugsėjo 5 d. tęsdamas iki 1940 m. buvusią narystę Lietuvos šaulių sąjungoje, E. Smetona 1990 m. rugsėjo 21–23 d. išklausė šaulių vadų kursų programą ir kartu su šauliais Juozu Petravičiumi ir Alfonsu Kavoliūnu 1991 m. liepos 24 d. subūrė Anykščiuose šaulių būrį, buvo išrinktas pirmuoju jo vadu. Vėliau, suformavus šaulių kuopą, iki 1997 m. jis buvo Anykščių S. Dariaus ir S. Girėno šaulių kuopos pirmasis vadas, kol 1997 m. pasitraukė iš pareigų Šaulių sąjungoje dėl solidaus amžiaus, iki gyvenimo pabaigos liko dimisijos majoras.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras E. Smetonai 1997 m. pripažino rezistento (pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvio) vardą.

Jis taip pat buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys (nuo 1995 m.), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio narys – Vyčio apygardos partizanas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys (nuo 1996 m.), Lietuvos sukilėlių sąjungos narys (nuo 1997 m.), Lietuvos atsargos karininkų sąjungos narys, dimisijos majoras (nuo 1997 m.), Lietuvos 1941 metų birželio 22–28 dienų sukilėlių sąjungos narys (nuo 1997 m.).

Jis buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir Lietuvos tautininkų sąjungos (nuo 1991 m.) narys, kol šios organizacijos įsiliejo į Tėvynės sąjungą.

E. Smetonos iniciatyva 1988–2002 m. Anykščių rajone buvo nustatyta ir paženklinta daug pokario partizanų veiklos, žūties ir palaidojimo atmintinų vietų, jose pastatyti paminklai. Jis pats sukūrė tipinio paminklo projektą, kuris buvo panaudotas, gaminant ir statant atminimo ženklus. Tokie paminklai ant partizanų kapų pastatyti Šapio (1990 m.), Sliepšiškio (1991 m.), Klaibūnų (2002 m.), Inkūnų ir kituose Anykščių rajono kaimuose, Troškūnų miestelio kapinių teritorijoje, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės ir Molėtų rajonų kapinių teritorijose, kur buvo laidojami laisvės gynėjai.

Nuo 1988 m. jis parengė ir paskelbė periodikoje daug istorinių ir publicistinių straipsnių. Savo rašiniuose jis priminė istorinę Lietuvos valstybingumo raidą ir visuomeninių organizacijų veiklos patirtį Lietuvoje bei Anykščių krašte, skatino patriotiškumą, pasakojo apie praeities žygių atminimo įamžinimą. Jo prisiminimai publikuoti periodikoje ir rinkiniuose, išliko rankraščiuose.

E. Smetona apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.), Parlamento gynėjo Garbės ženklu (1995 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1996 m.).

E. Smetonai buvo suteiktas Lietuvos šaulių sąjungos Garbės šaulio vardas (1995 m.). Jis apdovanotas Lietuvos šaulių sąjungos pasižymėjimo ženklu "Parlamento gynėjams" (1991 m.), Šaulių Žvaigždės ordino medaliu (1994 m.), Lietuvos šaulių sąjungos 90-mečio medaliu "Už tarnystę Tėvynei" (2009 m.), Lietuvos šaulių sąjungos ir Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje padėkomis.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga E. Smetoną apdovanojo šios sąjungos Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi (1991 m.) ir pirmojo laipsnio šios sąjungos žymeniu Nr. 46 už nuopelnus Lietuvai (1999 m.).

Laisvalaikiu kaupė asmeninę biblioteką, istorinių patriotinių relikvijų ir simbolių kolekciją, numizmatikos rinkinį.

Vedė 1963 m. gegužės mėnesį, žmona Ona Ladigaitė-Smetonienė (1938–1972). Liko našlys. Vaikai: Robertas Smetona (g. 1964 m.) – darbininkas, Regina Smetonaitė (g. 1965 m.) – vadybininkė, visuomenininkė.

Mirė 2009 m. rugsėjo 10 d. Anykščiuose. Palaidotas Šilų (Panevėžio r.) kapinėse šalia tėvų. Kapą ženklina jo paties sukurtas tipinis Lietuvos partizano paminklas su įrašu.

Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje parengtas ir saugomas rankraštinis biografinis kraštotyros rinkinys apie E. Smetoną "Sunkus ir vingiuotas gyvenimo kelias" (autorė – Bronė Gvozdienė, 1999 m.).