Baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją, paskutinį jos kursą mokydamasis Vašuokėnų (Anykščių r.) dvare, kur Pirmojo pasaulinio karo pradžioje iš Kauno buvo perkelta seminarija. 1915 m. gegužės 16 d. ten pat buvo įšventintas diakonu.

1915 m. gegužės 17 d. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius Vašuokėnuose J. Kazakevičių įšventino kunigu.

Tarnavo vikaru, iki 1918 m. rudens buvo Deltuvos (Ukmergės r.) parapijos vikaras.

1918–1919 m. J. Kazakevičius tarnavo Anykščių Šv. Mato parapijos vikaru, talkino klebonui Juozapui Butėnui, buvo Anykščių pradžios mokyklos tikybos mokytojas, kol 1919 m. spalį išvyko.

1919–1920 m. jis trumpai buvo vikaras Siesikuose (Ukmergės r.), paskui nuo 1920 m. tarnavo Šėtos (Kėdainių r.) parapijos vikaru, iki 1921 m. buvo Rumšiškių (Kaišiadorių r.) vikaras.

1921–1925 m. jis buvo Vadoklių (Panevėžio r.) parapijos vikaras, kartu ir Lėno (Ukmergės r.) Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kuratas, Vadoklių parapijos kunigas filialistas. 1921 m. pastačius medinę Lėno koplyčią, jis organizavo klebonijos ir kitų ūkio pastatų statybą. Lėno gyventojams paaukojus 2 dešimtines žemės,  1923 m. jis pradėjo statyti akmenų mūro Lėno bažnyčią.

Pasikeitęs vietomis su kunigu Jonu Laugaliu, 1925 m. jis trumpai tarnavo Andrioniškio (Anykščių r.) bažnyčios kuratu, buvo Anykščių parapijos kunigas filialistas, kol nuo šių pareigų 1925 m. gruodžio 28 d. buvo atleistas ir išvyko į Marijonų kongregaciją.

1932 m. J. Kazakevičius trumpai tarnavo Traupio (Anykščių r.) parapijoje vikaru, talkindamas klebonui Domininkui Tuskeniui, paskui nuo 1932 m. išėjo į pranciškonų vienuolyną.

1939 m. jis buvo paskirtas Spirakių (Panevėžio r.) Švč. Trejybės parapijos administratoriumi.

Mirė po 1940 m.