Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1895 m. gruodžio 8 d.

Proseneliai: Hermingildas Buitvydas ir Elžbieta Melnikaitė-Buitvydienė, Mataušas Grižas ir Teklė Namajūnaitė-Grižienė. Seneliai: Ciprijonas Buitvydas iš Narbūčių ir Barbora Grižaitė-Buitvydienė iš Svėdasų, Justinas Matelis ir Marijona Jančytė-Matelienė. Tėvai: Steponas Buitvydas-Buivydas (apie 1876 – 1916) iš Narbūčių – smulkusis amatininkas siuvėjas, emigrantas Pietų Afrikoje, ten ir miręs, ir Karolina Matelytė-Buivydienė (apie 1873 – 1953) iš Rudakasių – smulkioji amatininkė. Augo trijų vaikų šeimoje su dviem seserimis, buvo vyriausia. Seserys: Elena Buivydaitė (1900–1928) ir Stefanija Buivydaitė-Kviecinskienė (1901–1997) – dailininkė, emigrantė Kanadoje.

1895 m. gruodžio 3 d. Svėdasų bažnyčioje ją pakrikštijo Svėdasų vikaras Teofilis Nainys, krikštatėviai buvo valstiečiai Povilas Prūsas ir Veronika Bublytė.

Tėvams persikėlus, vaikystėje nuo 1900 m. augo Anykščiuose.

Nuo 1901 m. mokėsi savarankiškai ir pas daraktorių, pasiruošusi išlaikė keturių klasių egzaminus. 1911–1912 m. baigė "Saulės" draugijos buhalterijos kursus Kaune.

1912 m. B. Buivydaitė trumpai dirbo privačiose parduotuvėse iš pradžių Kaune, paskui vasarą grįžusi į Anykščius. 1912–1914 m. ji baigė su pagyrimu keturias klases Utenos aukštesniojoje vidurinėje mokykloje, ten jos mokytojas ir lietuvybės ugdytojas buvo kunigas Norbertas Pakalnis.

1914–1915 m. ji tęsė mokslą Vilniaus karo pabėgėlių gimnazijoje, bet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1915 m. rudenį kartu su kitais gimnazistais buvo evakuota į Rusiją. 1915–1918 m. Voroneže (Rusija) sidabro medaliu ji baigė Martyno Yčo mergaičių gimnazijos 8 klases, įgydama teisę studijuoti aukštojoje mokykloje. Voroneže jos mokytoja buvo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, paskatinusi domėtis vaikų teatru ir kurti pjeses vaikams.

1918 m. vasarą grįžusi į Lietuvą ir neturėdama lėšų toliau studijuoti, 1918–1920 m. B. Buivydaitė dirbo Skuodo progimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja. 1920–1925 m. ji buvo Veiverių (Prienų r.) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. 

Perkelta 1925 m. rugpjūčio 1 d., 1925–1928 m. ji dėstė lietuvių kalbą Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1930 m. vasario 5 d. jai buvo pripažinta vidurinės mokyklos mokytojos kvalifikacija ir suteikta teisė mokyti lietuvių kalbos ir geografijos.

Panevėžyje ji subūrė dramos mėgėjų būrelį ir režisavo apie 10 sceninių pastatymų. 1930 m. Panevėžyje B. Buivydaitė įsteigė Vaikų teatro draugijos skyrių, kuris 1931 m. jos spektaklio "Stebuklingoji radasta" premjera atidarė Panevėžio vaikų teatrą. 

1931–1934 m. ji dirbo Panevėžio žydų mergaičių "Javne" gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja.

Paskatinta kūrybinės sėkmės, 1934 m. B. Buivydaitė paliko pedagoginį darbą ir ėmėsi vien kūrybinės veiklos, kuri buvo produktyviausia iki 1940 m.

1941 m. rudenį persikėlusi į Alytų, 1941–1948 m. dirbo Alytaus mergaičių gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja. Ji pasižymėjo reiklumu, skatino laisvą temų interpretavimą, vadovavo dramos būreliui. Mokinių atmintyje ji išliko kaip pavyzdingos išvaizdos, santūrios laikysenos, taktiška ir elegantiška mokytoja.

Kai Alytuje 1947 m. buvo areštuotas ir vėliau į Karelijos (Rusija) lagerį išgabentas kalėti jos vyras Juozas Mičiulis, B. Buivydaitė 1948 m. vasarį paliko mokyklą ir ėmė slapstytis nuo tremties. Nuo 1948 m. iki gyvenimo pabaigos ji gyveno Anykščiuose, kur grįžusi iš pradžių slėpėsi pas pažįstamus, vėliau ėmėsi slaugyti sunkiai sirgusią motiną ir, palikusi visus darbus, nuolat ją slaugė iki mirties 1953 m. Pragyvenimui ji tuo metu užsidirbdavo, augindama daržoves ir pardavinėdama jas Anykščių geležinkelio stotyje.

Apie 1960 m. B. Buivydaitė ėmė akti ir iki 1980 m. visai neteko regėjimo. 1970 m. ji buvo priimta į tuometinę Lietuvos aklųjų draugiją. Būdama silpnaregė, materialiai remiama šios draugijos, B. Buivydaitė dar parašė ir išleido naujų knygų vaikams, paskutiniuosius tekstus nuo 1971 m. – jau tik diktuodama savo sekretorei bibliotekininkei Rožei Klimašauskaitei.

Pirmuosius prozos vaizdelius Bronislavos slapyvardžiu B. Buivydaitė publikavo dar 1914 m. žurnale "Ateitis", būdama moksleivė Utenoje. Vėliau, mokydamasi Voronežo gimnazijoje, ji praėjo eiliuoti ir pirmuosius savo eilėraščius 1916 m. išsiuntė Sankt Peterburge (Rusija) ėjusiam žurnalui "Ateities spinduliai". Įsitraukusi į literatūrinę kūrybą, B. Buivydaitė dalyvavo leidžiant almanachą "Dainava", antologiją "Vainikai", suredagavo moterų kūrybos almanachą "Aukštyn" (1930 m.).

Nepriklausomoje Lietuvoje ji nuolat bendradarbiavo kultūriniuose žurnaluose: "Skaitymuose", "Tautos vaire", "Klaipėdoje", "Ateities spinduliuose", "Žiniose", "Panevėžio balse". Daug jos kūrybos buvo išspausdinta "Naujojoje vaidilutėje", "Naujojoje Romuvoje", "Židinyje", dienraščiuose.

Tyrų Dukters slapyvardžiu 1921 m. ji išleido eilėraščių rinkinį "Vasaros šnekos", pasižymėjusį muzikalia forma ir lyrizmu. Tai buvo pirmasis lietuvių literatūroje moters poetės eilėraščių rinkinys. Vėliau poezijos temas bei motyvus ji praplėtė, paįvairino raiškos priemones.

6-ajame dešimtmetyje atnaujinusi karo ir pokario metais nutrūkusią kūrybinę veiklą, 1950–1959 m. B. Buivydaitė rašė dienoraštį, o 1956 m. ji buvo parengusi penktąjį, paskutinį eilėraščių rinkinį "Paukščiai vėtroje", kuris liko neišleistas. Nuo 1957 m. ji buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

B. Buivydaitės eiliuotos ir vaikų scenai skirtos pasakos "Mėlynasis drugelis", "Stebuklingoji radasta" ir kitos kupinos žaismės ir išmonės.

1934 m. išleistas jo romanas "Atversti lapai" buvo pirmasis lietuvių prozos kūrinys mokykline tematika. Prozos kūriniuose B. Buivydaitė dalijosi mokytojos patyrimu, vaizduodama mokyklos aplinkos gyvenimą, apysakose vaikams kūrė siužetus, neprasilenkusius su realybe ir judria vaiko psichika, papildydama juos poetiškais ir net eiliuotais intarpais.

Vaikystės giedra švyti paskutiniai B. Buivydaitės kūriniai – dvi jos autobiografinės apysakos "Pro vaikystės langą" ir "Vargai vartus kilnoja", trečioji jos autobiografinė knyga liko tik pradėta rašyti. Jose pasakojama lengvai, be staigesnių posūkių, pro skaitytoją praslenka kitados gyvas istorijon nugrimzdęs žmonių šurmulynas (knygnešiai, daraktoriai, žandarai, pristavai, cicilikai), etnografijos ir buities realijų pavidalai.

B. Buivydaitės kūrybos leidimai:

1921 m. – "Vasaros šnekos : eilėraščiai".

1927 m. – "Mėlynas drugelis" (pjesė-pasaka).

1930 m. – "Anykščių baladės" (padavimų rinkinys, 2005 m. – Brailio raštu, kitas leidimas – 2014 m.).

1933 m. – "Skudučiai" (eilėraščiai).

1934 m. – "Atversti lapai : romanas iš mokytojų ir mokinių gyvenimo" (kitas leidimas – 2018 m.), "Stebuklingoji radasta" (pjesė-pasaka, kitas leidimas – 1957 m., eilėraščių ir vaidinimų rinkinys – 2010 m.).

1935 m. – "Lapė gudragalvė" (pasaka vaikų teatrui).

1936 m. – "Auksinis batelis" (apysaka vaikams, kiti autorės pataisyti leidimai: 1957, 1984, 1985 m. – Brailio raštu, 1985 ir 2005 m. – garsinės knygos neregiams).

1937 m. – "Trys bičiuliai" (apysaka vaikams, kitas leidimas 1957 m. buvo cenzūros sulaikytas).

1939 m. – "Po žilvičiais" (eilėraščiai).

1940 m. – "Pagiry maža trobelė" (liaudies pasakos eilėmis).

1969 m. – "Pro vaikystės langą" (autobiografinė apysaka, kiti leidimai: 1995 m., 2014 m. (kartu su "Vargai vartus kilnoja"), 1983 m. – Brailio raštu, 1976, 1996 ir 2005 m. – garsinės knygos neregiams).

1972 m. – "Karklo švilpa" (eilėraščiai mažiesiems, kiti leidimai: 1979 m., 1976 ir 2005 m. – garsinės knygos neregiams, 1979 m. – Brailio raštu).

1982 m. – "Vargai vartus kilnoja" (autobiografinė apysaka, kiti leidimai: 2014 m. (kartu su "Pro vaikystės langą"), 1984 m. – Brailio raštu, 1985 ir 2005 m. – garsinės knygos neregiams).

1985 m. – "Pavasario lašai" (eilėraščiai).

2018 m. – "Paukščiai vėtroje : eilėraščiai : (1940–1956 m.)", "Vėl : eilėraščių rinktinė (1919–1939 m.)".

2019 m. – "Kaip seniau Anykščiuose gyveno : pro Bronės Buivydaitės kūrybos langą" (kūrybiškos skaitymo ir bendravimo pratybos vaikams kartu su suaugusiaisiais pagal B. Buivydaitės tekstus).

B. Buivydaitė taip pat parašė libretą Mykolo Karkos operetei – 5 paveikslų muzikinei pasakai "Šviesutė", Kazimiero Viktoro Banaičio operai "Jūratė ir Kastytis" (pastatyta 1972 m.), Miko Vaitkevičiaus operai-pasakai "Pupa ir seneliai" (pastatyta 2003 m.). Pagal jos eiles sukurta dainų ir giesmių.

Jos eilėraščius į rusų kalbą vertė poetas Konstantinas Balmontas, į hebrajų kalbą buvo išversta pjesė "Mėlynas drugelis".

Už apysaką "Auksinis batelis" B. Buivydaitė gavo 1936 m. "Sakalo" leidyklos premiją. Už literatūrinę ir visuomeninę veiklą ji buvo apdovanota Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo Garbės raštu (1970 m.) ir Lietuvos aklųjų draugijos Centro valdybos prezidiumo Garbės raštu (1975 m.).

Laisvalaikiu mėgo daržininkystę ir gėlininkystę.

Ištekėjo 1927 m. birželio 21 d. Panevėžio Šv. Stanislovo bažnyčioje, vyras Juozas Mičiulis (1900–2003) – pedagogas istorijos mokytojas, 1947–1955 m. politinis kalinys. Vyrui 1965 m. išėjus iš namų, 1967 m. spalio 17 d. išsiskyrė, susigrąžindama Buivydaitės pavardę. Vaikų nesulaukė.

Mirė 1984 m. sausio 29 d. Anykščiuose. Palaidota su tautiniais drabužiais Anykščių senosiose kapinėse šeimos kape šalia artimųjų. Kapą ženklina raudonas paminklinis akmuo su geležine saulute, portretiniu bareljefu ir iškaltu įrašu su epitafija: "Rašytoja / Bronė Buivydaitė / Tyrų Duktė / 1895–1984 / Išėjau į šviesą, / kad praregėčiau tiesą".

B. Buivydaitės name 1984–1990 m. buvo įrengtas rašytojos memorialinis kambarys, o 1990 m. atidarytas jos memorialinis muziejus – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Rašytojų memorialinio skyriaus ekspozicija. Prie namo įrengta memorialinė lenta (autorius – tautodailininkas Jonas Tvardauskas, 1990 m.) su medžio kamiene išskobtais įrašais: "Palinkę žilvičiai, / sidabro upelis, / Obels pasirėmęs / geltonas namelis, / Kvepėjimas / žydinčio / sodo..." ir "Šiame name / prie Šaltupio / gyveno ir kūrė / rašytoja / Bronė / Buivydaitė / -Tyrų Duktė". Memorialinėje sodyboje plečiamas mažosios skulptūros sodas, čia rengiamos vaikų literatūros šventės, vaidinami rašytojos kūriniai, veikia anykštėnų kūrybos knygynėlis "Auksinis batelis".

B. Buivydaitės gimtasis namas Svėdasuose paženklintas atminimo lenta (1990 m.) su įrašu: "Šiame name 1895 12 08 / gimė vaikų rašytoja / Bronė Buivydaitė". Jos vardu Svėdasuose pavadinta skvero gatvelė prie gimtojo namo.

Skuode, prie muziejaus, pastatytas stogastulpis B. Buivydaitės veiklai atminti su iškaltu įrašu: "1918–1919 / metais / Skuode / mokyto- / javo / Bronė / Buivydaitė / (Tyrų Duktė)" (autorius – tautodailininkas medžio drožėjas Juozas Vyšniauskas, 1998 m.).

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka parengė ir išleido B. Buivydaitės bibliografijos rodyklę (sudarytoja Bronė Gvozdienė, 2005 m.).

Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas Bronės Buivydaitės dokumentų asmeninis fondas (F. 90), viename jo apyraše yra 133 saugomi vienetai, gauti 1966 m., pildyti iki 1985 m. B. Buivydaitės asmeniniai dokumentai ir ikonografija saugomi A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.