Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Simonas SLIŽYS
2024-02-27

Vardas: Simonas
Pavardė: SLIŽYS
Gimimo data: 1883-10-30
Gimimo vieta: Gyvatynės k. (Anykščių r.)

Trumpai:
Žemdirbys ūkininkas, mecenatas, politinis kalinys ir tremtinys


Tėvai: Jonas Sližys (1856–1922) iš Pūstalaukių ir Uršulė Baryzaitė-Sližienė (1858–1950) – žemdirbiai turtingi ūkininkai. Broliai: Balys Sližys (1885–1957) – kariškis, inžinierius, Vyties Kryžiaus ordininkas, Pranas Sližys (1889–1961) – kariškis ir gydytojas, Jokūbas Sližys (1893–1994) – inžinierius kelininkas, visuomenininkas, sesuo Ivona Michalina Sližytė-Jagučianskienė (1885–1981) – emigrantė JAV.

Mokėsi pas daraktorių, išmoko skaityti ir rašyti.

Nuo vaikystės ūkininkavo gimtinėje, 1914 m. kartu su tėvais įsigijo Miškiniškių-Ivanpolio dvarą, jį paveldėjo ir XX a. pradžioje turėjo didžiausią Skiemonių krašte, daugiau kaip 150 hektarų ploto pavyzdingą ūkį, kuriame buvo 100 ha dirbamos žemės.

S. Sližys išgarsėjo kaip itin sumanus darbų organizatorius, sugebėjo gerai sutarti su apylinkių žmonėmis, buvo dosnus ir tvarkingas ūkininkas, todėl sparčiai turtėjo.

Jis prenumeruodavo daug laikraščių, klausėsi radijo, sekė pasaulio įvykius ir žiniomis dalijosi su kitais apylinkių ūkininkais. Apie 1939 m. jis pirmasis iš Skiemonių apylinkių ūkininkų namuose įsirengė telefono ryšį.

S. Sližys padėjo broliams gauti gerą išsilavinimą ir įsigyti nuosavybę – Jokūbui Sližiui nusipirkti Klabinių dvarą (Molėtų r.), Baliui Sližiui – Alantos dvarą (Molėtų r.), Pranui Sližiui – namą su kino teatru Kaune, seseriai Michalinai – Rumšiškių (Kaišiadorių r.) dvarą. Sau pasistatė miestietiško stiliaus namą, kurį suprojektavo Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis.

1938 m. rudenį S. Šližys buvo išrinktas Utenos apskrities atstovu Respublikos Prezidentui rinkti, tų pačių metų lapkričio 14 d. dalyvavo rinkimuose Kaune ir buvo vienas iš 120 atstovų, kurie slaptu balsavimu 118 balsų 4-ajai kadencijai išrinko Prezidentą Antaną Smetoną.

Už gerą ūkininkavimą S. Sližys Nepriklausomoje Lietuvoje buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu ir medaliu.

Susituokė 1926 m. gegužės 24 d. Anykščių bažnyčioje, žmona Ona Laskauskaitė-Sližienė (1902–1991) iš Lagedžių – žemdirbė ūkininkė, daktaro Adomo Laskausko sesuo. Vaikai: Kęstutis Sližys (1928–1992) – inžinierius konstruktorius, 1941–1946 m. politinis kalinys ir tremtinys, ir Birutė Sližytė-Naiduškevičienė (1930–2018) – ekonomistė finansininkė.

1941 m. birželio 14 d. S. Sližys buvo suimtas, išvežtas į Rytus ir įkalintas Rešotų lageryje (Žemutinio Ingašo r., Krasnojarsko kr., Rusija), kartu su juo buvo įkalintas sūnus Kęstutis. 1943 m. sausio 30 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė jį penkeriems metams kalėti.

1943 m. gruodžio 9 d. dėl nusilpusios sveikatos S. Sližys kaip invalidas buvo paleistas iš lagerio ir 1943–1945 m. gyveno tremtyje Čiliko rajone (Almatos sr., Kazachija) be teisės grįžti į Lietuvą, dirbo tarybiniame ūkyje sargu.

Mirė 1945 m. balandžio 25 d. Čiliko r. (Almatos sr., Kazachija). Buvo sūnaus palaidotas vietos kapinėse.

Vilniaus Rokantiškių kapinėse šeimos kapavietėje (45C sektorius, 5 eilė, 12 ir 13 kapavietė), kur palaidota S. Sližio žmona, jo duktė ir sūnus, įrengtas jo kenotafas, juodo šlifuoto akmens horizontalaus formato steloje iškaltas įrašas: "Ona Sližienė / 1899–1991 // Simonas Sližys / 1883–1945 / Palaidotas tremtyje".