Kaimas Anykščių seniūnijoje už 5 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Anykščių. Įsikūręs į vakarus nuo krašto kelio Anykščiai–Panevėžys. Ribojasi su Piktagalio, Zablackų, Ližų, Vikonių ir Pienionių kaimais. Šiaurinėje kaimo dalyje yra užankantis Kūnios ežerėlis, pietinėje – upelio Tėkmės, Šventosios dešiniojo intako, ištakos.

Buvo 67 sodybos – 263 gyventojai (2001 m.), 188 gyventojai (2011 m.). XXI a. pradžioje naujajai Kuniškių gyvenvietei grąžinus jos teritorijoje buvusio Piktagalio kaimo vardą, senuosiuose Kuniškiuose gyvena apie 20 žmonių. Priklauso Piktagalio seniūnaitijai (nuo 2009 m.).

Kuniškiai (Kuniszki) minimi Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 m. inventoriuose. Priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. 1923 m. kaime buvo 9 sodybos – 68 gyventojai. 1937 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet 173,16 ha žemės padalinta 23 savininkams.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Kuniškių buvo ištremti į Sibirą 4 asmenys.

1949 m. balandžio 4 d. kaimas buvo įjungtas į "Jaunosios gvardijos" kolūkį, jam vadovavo P. Kučys. Vėliau kaimas iki 1957 m. priklausė Molotovo vardo, 1957–1991 m. – "Švyturio" kolūkiams, kol šis ūkis širo. Nuo 1957 m. liepos 6 d. iki 1991 m. lapkričio 1 d. Kuniškiai buvo "Švyturio" kolūkio centrinė gyvenvietė.

Priklauso Anykščių parapijai. Kapinių nebuvo.

Dabar stambiausias ūkis – Roberto Juozėno augalininkystės ūkis.

Kuniškiuose 1918 m. gimė miškininkas Bronius Maldeikis, 1939 m. – pedagogas ir sporto organizatorius Jonas Pajarskas, 1945 m. – agronomas, savivaldos organizatorius Valentas Mankūnas.