Jonė MARCIUKIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Vajėgaitė
Gimimo data: 1926-02-11
Gimimo vietovė: Gudeliai (Marijampolės sav.)

Trumpai:
Pedagogė rusų kalbos ir literatūros mokytoja, dainininkė, tautodailininkė tekstilininkė, tremtinė

2017-05-15   |   Spausdinti

Tėvai: Jonas Vajėga (?–1942) – tarnautojas, visuomenininkas, tremtinys, miręs tremtyje, ir Antanina Strimaitytė-Vajėgienė (?–1990) – visuomenininkė, dainininkė, tremtinė. Brolis Stanislovas Vajėga (1928–2008) – tremtinys, vairuotojas, sesuo Aldona Vajėgaitė-? (g. 1931 m.) – tremtinė.

Tėvams persikeliant, augo Kybartuose, Alytuje, 1933–1938 m. mokėsi Merkinės (Varėnos r.) pradžios mokykloje, kur baigė 6 skyrius. Mokydamasi dainavo mokyklos ir bažnyčios choruose. Tėvams persikėlus, 1938–1940 m. mokėsi Utenos gimnazijoje, kur baigė dvi klases, dainavo šios gimnazijos chore ir vaidino gimnazistų spektakliuose. 1940–1941 m. ji mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dalyvavo koncertinėse gimnazistų programose.

1941 m. birželio 14 d. kartu su tėvais, broliu ir seserimi J. Vajėgaitė be jokio teismo buvo ištremta į Altajaus kraštą (Rusija), 1942 m. perkelta į Pokrovsko miestą netoli Jakutsko. Ten dirbo sunkų fizinį darbą plytinėje – krovė baržas, minkė molį plytoms, dirbo tarnaite pas vietinius valdžios pareigūnus.

1943 m. tremtinių vaikams gavus teisę mokytis, J. Vajėgaitė mokėsi Jakutsko finansų-kredito technikume, 1946 m. įgijo kredito inspektorės specialybę. Mokydamasi ji dalyvavo meno saviveikloje, mėgino stoti į Jakutsko konservatoriją, bet kaip tremtinių vaikas nebuvo priimta. 1946–1947 m. ji dirbo Jakutsko valstybiniame banke inspektore.

1947 m. J. Vajėgaitė kartu su seserimi Aldona grįžo į Lietuvą, apsigyveno apsigyveno Papilyje (Biržų r.) pas dėdę ir 1947–1950 m. dirbo Papilio progimnazijoje (nuo 1949 m. – vidurinėje mokykloje) rusų kalbos mokytoja. 1948 m. ji vėl buvo suimta, sovietiniams pareigūnams Biržuose įtarus ją pabėgimu iš tremties. Būsimajam vyrui, tuo metu Papilio valsčiaus švietimo skyriaus vedėjui Petrui Marciukui laidavus, ji netrukus buvo paleista ir toliau dirbo mokytoja, dalyvavo meno saviveikloje, dainavo kaip solistė.

Sukūrusi šeimą, J. Marciukienė persikėlė į Vabalninką (Biržų r.) ir 1950–1960 m. buvo Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Vabalninke ji nuolat buvo kviečiama dainuoti koncertinėse programose kaip solistė.

Tuo pačiu metu ji neakivaizdžiai studijavo Šiaulių mokytojų institute ir 1956 m. įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos išsilavinimą.

Nuo 1960 m. iki gyvenimo pabaigos J. Marciukienė gyveno Anykščiuose. 1960–1982 m., iki pensijos, ji dirbo Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Keletą metų ji buvo Anykščių rajono rusų kalbos mokytojų metodinio ratelio pirmininkė.

 Muzikos pedagogų Prano Jurkonio ir Prano Dūmano skatinama, ji aktyviai dalyvavo meno mėgėjų veikloje, dainavo mokytojų ir Anykščių kultūros namų "Šilo" choruose ir ansambliuose, kaip choristė ir choro solistė dalyvavo koncertinėse gastrolėse Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Rumunijoje. 

Dainuodama trio su mokytojomis Milda Andriuškevičiene ir Danute Geniene, J. Marciukienė 1970–1975 m. dalyvaudavo respublikiniame "Sidabrinių balsų" konkurse ir nuolat patekdavo tarp prizininkų, o 1975 m. pelnė absoliučiai geriausio Lietuvos terceto vardą. Respublikiniame solistų vokalistų "Sidabrinių balsų" konkurse, kuriame J. Marciukienė dalyvaudavo kasmet nuo 1965 m., ji du kartus buvo pripažinta laureate tarp rajonų centrų dainininkų.

Anykščių muziejaus direktorei Teresei Mikeliūnaitei pasiūlius, nuo 1975 m. J. Marciukienė kartu su dainininkėmis Emilija Petrokiene ir Sofija Pakalniene dainavo trio, taip tęsdamos seserų Kairyčių dainavimo tradiciją, du dešimtmečius koncertavo Anykščių scenose, Lietuvoje ir užsienyje. Anykštėnių moterų trio parengė Antano Baranausko dainų ir giesmių, taip pat ir poemos "Anykščių šilelis" giesmės įrašą.  A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus 1995 m. ir 1998 m. jį kartu su kitų giesmių įrašais išleido garso kasete "Antanas Baranauskas. Giesmės", o 2006 m. – kompaktine plokštele.

J. Marciukienė buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, dalyvaudavo parodose, kur eksponuodavo savo austus gobelenus.

Ji buvo apdovanota V. Lenino 100-ųjų gimimo metinių jubiliejiniu medaliu "Už šaunų darbą" (1970 m.), Lietuvos meno saviveiklos žymūno ženkleliu, žinybiniais garbės raštais ir padėkomis už pedagoginę ir meno saviveiklos veiklą.

Susituokė 1950 m., vyras Petras Povilas Marciukas (1923–2014) – pedagogas, žemės ūkio veiklos organizatorius, vadovas. Sūnus Eugenijus Marciukas (g. 1950 m.) – inžinierius, vadovas, duktė Regina Marciukaitė-Tamošiūnienė – pedagogė, švietimo organizatorė.

Mirė 2003 m. liepos 28 d. Anykščiuose. Palaidota Anykščių naujosiose kapinėse šeimos kape. Kapą ženklina dviejų spalvų šlifuoto akmens paminklinė kompozicija su įrašu metalinėmis raidėmis: "Marciukai / Jonė 1926–2003 / Petras 1923–2014".