Juozas JURGINIS
  Gimimo data: 1909-01-23
Gimimo vietovė: Vikonių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Mokslininkas istorikas, akademikas, pedagogas edukologas, politikas, publicistas

2018-02-17   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1909 m. vasario 5 d.

Seneliai: Ignotas Jurginis ir Ieva Gindrėnaitė-Jurginienė. Tėvai: Mataušas Jurginis (1874–1951) – amatininkas stalius, žemdirbys, ir Marijona Doftertaitė-Jurginienė (?–1968) – namų šeimininkė. Tėvai turėjo smulkų 5 hektarų ūkį. Augo aštuonių vaikų šeimoje su keturiais broliais ir trim seserimis, buvo antrasis gimęs vaikas šeimoje. Broliai: Stasys Jurginis (1908–1987) – revoliucionierius, valstybės tarnautojas, vadovas, Pranas Jurginis (1910–1977) – statybininkas stalius, Marija Jurginytė-Juškienė (1915–1968) – žemdirbė, Jonas Jurginis (g. 1917 m.) – valstybės tarnautojas, Vladas Jurginis (1919–2003), Elena Jurginytė-Minderienė (g. 1922 m.) ir Ona Jurginytė-Gražienė (g. 1924 m.) – mokytoja. Dar du vaikai mirė vaikystėje: Vladislovas Jurginis (1914–1919) ir Rozalija Jurginytė (1916–1918).

1909 m. sausio 29 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Ignotas Bandziulis.

1918–1921 m. mokėsi Anykščių lietuviškoje pradžios mokykloje, 1921–1925 m. – Anykščių vidurinėje mokykloje. Mokykliniais metais dalyvavo moksleivių dramos būrelio veikloje. 1925–1928 m. mokėsi Ukmergės gimnazijoje, iš kurios 1928 m. buvo pašalintas už prokomunistinės krypties moksleivių žurnalo "Jaunystės akordai" leidimą.

1928 m. toliau mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Jos direktorius rašytojas J. Lindė-Dobilas  susidomėjo J. Jurginiu ir priėmė jį į VII klasę. J. Jurginis dalyvavo meno būrelio veikloje, įsitraukė į policijos persekiotos vietinės komunistų organizacijos veiklą. Už tai jis buvo suimtas, tardomas, bet paleistas už užstatą. Baigiamuosius egzaminus išlaikė Rokiškio gimnazijoje.

1929 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą. Už dalyvavimą universiteto studentų marksistinės draugijos "Scientia" veikloje, bendradarbiavimą nelegaliame laikraštyje "Balsas" ir gegužės 1-osios demonstracijos organizavimą jis buvo areštuotas ir nuteistas ketveriems metams kalėti.

1929–1934 m. J. Jurginis atliko bausmę Šiaulių kalėjime, 1934–1935 m. atliko karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, paskui 1935–1937 m. tęsė studijas universitete, bet jų nebaigė. Už dalyvavimą antifašistinėje studentų veikloje 1937 m. jis buvo Kauno karo komendanto nubaustas ir atliko bausmę Pravieniškių durpyne.

1928–1940 m. J. Jurginis buvo Lietuvos komunistų partijos narys. 1937 m. rudenį šios partijos Centro komiteto pavedimu jis išvyko į Stokholmą (Švedija) kaip laikraščio "Lietuvos žinios" užsienio korespondentas ir iš ten palaikė ryšius su Komunistų internacionalo vykdomuoju komitetu Maskvoje (Rusija). Tuo pačiu metu "Lietuvos žiniose" ir "Dienovydyje" O. Breivės slapyvardžiu spausdino antibolševikines publikacijas. 1937 m. jis įstojo į Stokholmo Aukštosios mokyklos Humanitarinį fakultetą ir porą metų ten mokėsi.

1939 m. nuo balandžio iki gruodžio jis gyveno JAV, kur rinko lėšas pogrindiniam Lietuvos revoliuciniam judėjimui remti. 1940 m. pradžioje jis vėl gyveno Stokholme, kol pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu grįžo į Lietuvą.

1940 m., po bolševikinio perversmo Lietuvoje, J. Jurginis iki metų pabaigos dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriumi. 1941 m. iki pavasario jis buvo  lietuvių repatriacijos iš Klaipėdos ir Suvalkų kraštų komisijos sekretorius, o nuo balandžio iki birželio – Meno reikalų valdybos prie Liaudies komisarų tarybos viršininko pavaduotojas.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Jurginis 1941–1944 m. gyveno Vilniuje, dirbo "Lietūkyje" ir dalyvavo antihitlerinio pasipriešinimo judėjime, todėl 1943 m. buvo suimtas ir tardomas. 1942 m. J. Jurginis išvertė ir su komentarais paskelbė I. Šeiniaus knygą "Raudonasis potvynis kyla".

1944–1945 m. J. Jurginis buvo komisijos okupacijos padariniams Lietuvoje nustatyti narys. 1945–1948 m. jis dirbo Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos direktoriumi.

1946 m. J. Jurginis eksternu baigė Vilniaus universitetą, įgijo istoriko išsilavinimą, o 1948 m. pirmasis Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją tema "Reakcinis bažnyčios jurisdikcijų vaidmuo Vilniaus istorijoje" (kitų šaltinių duomenimis – "Vilniaus miesto savivaldybės santykiai su feodalinėmis jurisdikcijomis XVI a.").

1947–1949 m. jis buvo Vilniaus dailės instituto dėstytojas, Meno istorijos katedros vedėjas, dėstė dailės istoriją.

1948–1991 m. J. Jurginis dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institute. 1948–1951 m. ir 1956–1972 m. jis buvo šio instituto direktoriaus pavaduotojas, 1960–1980 m. – Istorijos instituto Feodalizmo sektoriaus, 1980–1984 m. – Feodalizmo skyriaus vadovas, 1984–1991 m. – vyriausiasis mokslinis bendradarbis-konsultantas.

1950–1972 m. J. Jurginis dėstė Vilniaus universitete feodalizmo laikų Lietuvos istorijos kursą, nuo 1958 m. buvo docentas, nuo 1968 m. – profesorius. 1963 m. jis apsigynė istorijos mokslų daktaro disertaciją "Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje".

Jis buvo "Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos" vyriausiosios redakcijos narys ir tos enciklopedijos istorijos skyriaus Lietuvos SSR istorijos sektoriaus vadovas.

Nuo 1968 m. iki gyvenimo pabaigos jis buvo Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, akademikas.

1960–1976 m. J. Jurginis buvo SSRS-Vokietijos Demokratinės Respublikos draugystės draugijos Lietuvos skyriaus prezidiumo pirmininkas.

Jis buvo vienas iš Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziumų organizatorių, skaitė mokslinius pranešimus tarptautiniuose kongresuose, konferencijose, simpoziumuose Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Indijoje.

J. Jurginio mokslinių tyrimų sritis – feodalinės epochos socialiniai ekonominiai santykiai. Šia tema jis išleido keletą monografijų, taip pat pirmuosius istorijos vadovėlius Lietuvos mokykloms po Antrojo pasaulinio karo. Jis taip pat rinko lituanistinę medžiagą: surado Kristijono Donelaičio "Metų" rankraštį, Prūsijos karalių dokumentų ir kitų šaltinių.

J. Jurginis buvo istorinės publicistikos pradininkas, parengęs ir paskelbęs daug istorijos populiarinimo publikacijų.

J. Jurginio moksliniai ir mokslo populiarinimo leidiniai:

1939 m. – "Nansenas" (biografinė apysaka, kitas leidimas – 1969 m.), "Labas rytas : vadovėlis Amerikos lietuvių jaunimui".

1949 m. – "Vilnius – tarybų valdžios centras Lietuvoje (1918–1919) : stenograma viešosios paskaitos".

1954 m. – "Kaip bažnyčia Lietuvoje gynė išnaudotojų interesus" (publicistika), "Lietuvių karas su kryžiuočiais" (istorinė apžvalga, kitas leidimas – 1964 m.).

1955 m. – "Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais" (istorinė apžvalga), "Žemdirbystė ir žemės ūkio technika Lietuvoje XIII–XV a." (rusų kalba, istorinė apžvalga), "Vilnius – Tarybų Lietuvos sostinė : LTSR 15 metų jubiliejui" (informacinis leidinys). 

1956 m. – "Vilniaus universitetetas" (su autorių grupe, informacinis leidinys), "Vilnius – Tarybų Lietuvos sostinė" (su Vladislavu Mikučianiu, informacinis leidinys).

1957 m. – "Kazimieras Lyščinskis – ateizmo pradininkas Lietuvoje" (biografinė studija), "Valstiečių bendruomenė ir feodalinė tėvonija Lietuvoje XIII–XIV amžiais" (istorinė apžvalga), "Valstiečių "tarnyba" – feodalinių prievolių vienetas iki valakų įvedimo Lietuvoje" (istorinė apžvalga).

1958 m. – "Šiurpus Lietuvos istorijos puslapis" (istorinė apžvalga), "1905 metų revoliucijos įvykiai Vilniuje" (istorinė studija), "Pasėdžiai ir jų reikšmė Lietuvos valstiečių feodalinių prievolių istorijoje" (istorinė apžvalga), "Valstiečiai "veldamai" Lietuvoje XV–XVI amžiais" (istorinė apžvalga).

1959 m. – "Vilniaus miesto įkūrimo klausimu" (istorinė apžvalga), "Lietuvos valstiečiai, vadinti bajorais, XVIII a." (istorinė apžvalga). 

1960 m. – "Lietuvos meno istorijos bruožai" (mokslinė studija), "Aušros vartai" (publicistika, kitas leidimas – 1987 m.), "Patriarchaliniai vergai Lietuvoje" (istorinė apžvalga).

1962 m. – "Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje" (monografija).

1963 m. – "Mikalojus Katkus" (biografinė studija).

1965 m. – "Renesansas ir humanizmas Lietuvoje" (mokslinė studija).

1968 m. – "Vilniaus miesto istorija : nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos" (su Vytautu Merkiu ir Adolfu Tautavičiumi, monografija).

1969 m. – "Istorija ir poezija : kultūros istorijos etiudai" (publicistika).

1971 m. – "Lietuvos pilys" (su autorių grupe, atsakingasis redaktorius, monografija), "Legendos apie lietuvių kilmę" (publicistika).

1975 m. – "Lietuvos mokslo draugija" (mokslinė studija), "Valakų reformos reikšmė Lietuvos miestams" (istorinė apžvalga).

1976 m. – "Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje" (mokslinė studija), "Pasmerkimas : pasakojimas apie K. Liščinskį " (biografinė apybraiža).

1978 m. – "Lietuvos valstiečių istorija : nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo" (monografija).

1981 m. – "Lietuvos kultūros istorijos bruožai : feodalizmo epocha, iki aštuonioliktojo amžiaus" (su Inge Lukšaite, mokslinė studija).

1983 m. – "Kraštas ir žmonės" (su Algirdu Šidlausku, kitas leidimas – 1988 m.).

1984 m. – "Istorija ir kultūra : kultūros pažangos apybraižos" (publicistika), "Raganų gaudymo šimtmetis" (publicistika), "Kankiniai ir šventieji : legendos ir tikrovė" (publicistika), "Medininkų pilis" (informacinis leidinys).

1987 m. – "Lietuvos krikštas : feodalinės visuomenės socialinės ir kultūrinės raidos studija" (monografija).

1988 m. – "Kelionių novelės" (publicistika).

1989 m. – "Tėvynės pažinimas : istorijos apybraižos" (publicistika).

1992 m. – "Lietuvių epas : didvyriai, karvedžiai, kunigaikščiai" (istorinė publicistika, kitas leidimas ir garso įrašas – 2004 m.).

1999 m. – "Susitikimas tėvų namuose : gyvosios istorijos reportažas" (pomirtinis memuarų leidinys).

2009 m. – "Gedimino palikuonė – Švedijos karalienė : Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saulėlydžio studija" (iš rankraščio parengta istorinė studija).

J. Jurginis kartu su kitais istorikais sudarė ir redagavo rinkinius "LTSR istorijos šaltiniai : feodalinis laikotarpis" (1955 m.), "Lietuva XIX amžiaus antrojoje pusėje : kartografija (1962 m.), "Lietuvos TSR istorijos chrestomatija" (1964, 1972 m.), "Lietuvos TSR istorijos bruožai" (1965 m.), Konstantino Jablonskio "Istorija ir jos šaltiniai" (1979 m.), "Kraštas ir žmonės : Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.)" (su Algirdu Šidlausku, 1983 m.). Jis parengė spaudai Alberto Vijūko-Kojelavičiaus "Lietuvos istoriją" (1988 m.).

Jis taip pat buvo straipsnių rinkinio "Kultūrų kryžkelėje" (1970 m.) ir dokumentų rinkinio "Raganų teismai Lietuvoje" (1987 m.) redakcinių kolegijų pirmininkas, studijos "Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje" (1957 m.), Antano Tylos monografijos "1905 metų revoliucija Lietuvos kaime" (1968 m.), rinkinio "Vilniaus pilies kokliai (XVI–XVII a.)"  ir tęstinės studijos "Iš lietuvių kultūros istorijos" (1966–1972 m.) atsakingasis redaktorius, mokslinio leidinio "Lietuvos TSR istorija" (du tomai, 1957 ir 1963 m.), Povilo Višinskio "Raštų" (1964 m.), Mikalojaus Katkaus "Raštų" (1965 m.), Jono Basanavičiaus "Rinktinių raštų" (1970 m.) redakcinių komisijų narys.

J. Jurginis paruošė spaudai ir išleido  1468 metų Kazimiero teisyną (1967 m.), Jono Lasickio studiją "Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus" (1969 m.), redagavo Rimanto Marčėno studiją "Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769 m." (1969 m.), Konstantino Jablonskio studiją "Lietuvių kultūra ir jos veikėjai" (1973 m.), Felikso Sliesoriūno studiją "1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje" (1974 m.), Reginos Kulikauskienės studiją "Punios piliakalnis" (1974 m.), Onos Maksimaitienės studiją "Iš Panevėžio istorijos" (1992 m.).

Jis išvertė iš lotynų kalbos ir išleido Henriko Latvio ir Hermano Vartbergės "Livonijos kronikas" (1991 m.). 

Nedidelę jo istorinių tyrinėjimų dalį sudaro gimtojo Anykščių krašto istorija: J. Jurginis gilinosi į Kavarsko praeitį, visuomenės diskusijai pateikdamas istorinius duomenis apie dingusį Pienionių miestą, parašė Anykščių krašto istorinę apybraižą "Odė Anykščiams".
 
J. Jurginis buvo vienas iš "Lietuvos TSR istorijos" (1957–1963 m.) autorių ir redaktorių, už pirmąjį šio leidinio tomą apdovanotas Lietuvos SSR valstybine premija (1958 m.). Už leidinio "Vilniaus miesto istorija" (1968 m.) pirmąjį tomą J. Jurginis taip pat gavo Lietuvos SSR valstybinę premiją (1969 m.). Už "Vilniaus universiteto istoriją" (1976–1977 m.) jos bendraautoris J. Jurginis gavo 1981 m. Lietuvos SSR valstybinę premiją.
 
J. Jurginiui buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas (1965 m.).

Susituokė 1944 m. rugpjūčio 8 d. Vilniuje, žmona Stanislava Leknickaitė-Jurginienė (g. 1917 m.) iš Elmininkų – istorikė. Sūnūs: Julius Jurginis (g. 1946 m.) – architektas, valstybės tarnautojas, ir Andrius Jurginis (g. 1950 m.).

Mirė 1994 m. liepos 5 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje. Kapavietę dengia juodos šlifuoto akmens plokštės, jį ženklina masyvus juodo šlifuoto akmens stilizuotas kryžius su kryžmoje iškaltu įrašu: "Juozas Jurginis / 1909–1994".

J. Jurginio rankraščių fondas saugomas Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje.

Istorijos publicistas Jonas Rudokas parašė ir išleido knygą "Lietuvos istorijos legenda : akademikas Juozas Jurginis" (2011 m.).