Kazys SIMONAVIČIUS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Simanavičius
Gimimo data: 1898-07-01
Gimimo vietovė: Kiaušagalio k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Laisvės gynėjas, Vyties Kryžiaus ordininkas

2020-03-31   |   Spausdinti

Tėvai: Ignotas Simonavičius iš Svilelių ir Pranciška Pakšytė-Simonavičienė iš Kiaušagalio – valstiečiai žemdirbiai. Brolis ir seserys: Juozapas Simonavičius (1894–1895) – mirė vaikystėje, Liudvika Simonavičiūtė (1896–?) ir Ona Simonavičiūtė (1900–?).

1920 m. K. Simonavičius buvo Lietuvos šaulių sąjungos XII Panevėžio šaulių skyriaus 123-ojo Troškūnų būrio kovotojas. Jis kartu su kovos draugais pastojo kelią 1920 m. lapkričio 22 d. į Troškūnus įsiveržusiam lenkų kariuomenės eskadronui, nužudžiusiam penkis vietinius šaulius: Joną Budrevičių, Petrą Liktorą, Antaną Miškeliūną, Petrą Tunkevičių ir Antaną Žarskų.

Kautynėse dalyvavęs K. Simonavičius pristigo šovinių ir apie 14–16 val. bėgo iš miestelio per dvaro lauką Troškūnų geležinkelio stoties link. Jį pasiviję raiti lenkų kareiviai sukapojo kardais ir paliko leisgyvį. Paplūdęs krauju, šaulys nušliaužė pas Stukonių kaimo ūkininką Čeponį, kuris sužeistajam suteikė pagalbą, o kitą rytą nuvežė jį į Panevėžio ligoninę. Sužeistajam buvo amputuota sukapota kairioji plaštaka, jam buvo nukirsti du dešiniosios rankos pirštai ir sukapota galva.

Už narsą, parodytą lenkų fronte, 1921 m. vasarį K. Simonavičius buvo apdovanotas 1-osios rūšies 3-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. Šis apdovanojimas jam buvo iškilmingai įteiktas Kaune 1921 m. vasario 16 d., atidarant Karo muziejų.

Šio muziejaus įkūrėjas Vladas Nagevičius 1921 m. balandžio 29 d. buvo sutikęs priimti K. Simonavičių muziejaus "garbės sargu" ir mokėti invalidui algą, bet Anykščių krašto šaulių vadovybė jį įspėjo, kad karo didvyris turi silpnybių, todėl sumanymo K. Simonavičiui persikelti gyventi į Kauną buvo atsisakyta.

K. Simonavičius iš pradžių gyveno Gerkiškiuose (Anykščių r.), išlaikomas motinos. Kaip laisvės kovų dalyvis Motiejūnų kaime jis gavo 10 hektarų žemės ir ten su šeima įsikūrė.

1925 m. jam kaip karo invalidui buvo išmokėta vienkartinė 1530 litų pensija, nuo 1926 m. gruodžio Krašto apsaugos ministerija jam, kaip netekusiam 75 proc. darbingumo, skyrė 136 litų mėnesinę pensiją.

1936 m. jo šeimai patyrus nelaimių, karo didvyrį sušelpė Karo invalidams šelpti komitetas, skyręs piniginę ir materialinę pagalbą. Tačiau tai neišgelbėjo sunkiai pragyvenusios neturtingos invalido šeimos – 1940 m. sausį už skolas buvo paskelbtos jo ūkio varžytynės. Tačiau K. Simonavičiaus prašymu jos buvo atidėtos ir nebeįvyko, prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai.

1941 m. sausio 1 d. sovietų valdžia nutraukė karo invalido pensijos mokėjimą K. Simonavičiui, negelbėjo net vietinių valdžios atstovų užtarimas, kad jis "nekovojo prieš revoliucinį darbininkų judėjimą". Pensijos mokėjimas buvo atnaujintas 1941 m. liepos 15 d. vokiečių okupacijos pradžioje.

Vedė 1928 m. vasarį, žmona Elena Maldeikytė-Simonavičienė (1909–2005). Vaikai: Bronislava Simonavičiūtė (g. 1928 m.), Vytautas Simonavičius (g. 1930 m.), Jadvyga Simonavičiūtė (g. 1931 m.), Marijona Simonavičiūtė (g. 1933 m.), Antanas Simonavičius (1935–2007), Ona Simonavičiūtė (g. 1935 m.) ir Juozas Česlovas Simonavičius (g. 1941 m.).

Mirė 1943 m. lapkričio 22 d. Motiejūnuose (Anykščių r.) – buvo nežinomų piktadarių nužudytas, nusikaltimas liko neišaiškintas. Palaidotas Troškūnų (Anykščių r.) kapinėse.

Vyties Kryžiaus kavalieriaus Kazio Simonavičiaus gyvenimas ir žygdarbiai įamžinti Viliaus Kavaliausko enciklopediniame žinyne "Lietuvos karžygiai : Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)" 5-ajame tome (2012 m.).