Kazimieras MIKELINSKAS
  Gimimo data: 1889-11-08
Gimimo vietovė: Stačiūnų k. (Pasvalio parapija, Pasvalio r.)

Trumpai:
Kunigas, tikėjimo gynėjas, kraštotyrininkas, politinis kalinys

2016-08-18   |   Spausdinti

Šaltiniuose minimos klaidingos gimimo datos: pagal B. Kvyklį – 1889 m. balandžio 20 d., kitur – 1889 m. rugsėjo 8 d.

Tėvai: Juozapas Mikelinskas ir Morta Tankūnaitė-Mikelinskienė – žemdirbiai ūkininkai, turėjo 23 hektarus žemės. Augo penkių vaikų šeimoje, broliai Petras, Jonas ir Albinas, sesuo Ona.

1889 m. lapkričio 13 d. Pasvalio bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Pranciškus Skabeika, krikštatėviais buvo valstiečiai Mataušas Lapėnas ir Marijona Paliokaitė.

Mokėsi dviklasėje Pasvalio pradžios mokykloje, 1900–1910 m. baigė Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnaziją sidabro medaliu. 1910–1914 m. baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją, kurioje mokėsi nuo antrojo kurso.

1914 m. gegužės 31 d. Kaune K. Mikelinskas buvo įšventintas kunigu. Kartu įšventinti Zenonas Karečka, Bronislovas Strumila, Mykolas Ruseckas, Povilas Kairys ir kiti kunigai.

1914–1919 m. jis tarnavo Zarasuose, 1914–1917 m. buvo vikaras, talkino klebonui Vladislovui Bartkevičiui, o jį suėmus, nuo 1917 m. tarnavo parapijos administratoriumi. Zarasuose jis turėjo ir kitokių pareigų – nuo 1914 m. buvo kooperatyvo kasininkas, 1918 m. – vienas iš Lietuvos ūkininkų draugijos Zarasų skyriaus steigėjų.

1919 m. liepos 8 d. Zarasuose K. Mikelinskas bolševikų buvo suimtas kaip įkaitas, kartu su kitais lietuviais inteligentais laikytas kaip įkaitas Daugpilio (Latvija) kalėjime, paskui iki 1920 m. vasaros vargo sunkiuosiuose darbuose Smolenske (Rusija), kur tiesė geležinkelį.

Išlaisvintas ir grįžęs į Lietuvą, 1920 m. vasarą jis du mėnesius ilsėjosi Pasvalio parapijoje, kol atgavo jėgas, ir į Zarasų parapijos administratoriaus pareigas nebegrįžo.

1920–1946 m. K. Mikelinskas buvo Debeikių (Anykščių r.) parapijos klebonas, nuo 1927 m. ėjo ir Anykščių dekano pareigas. Debeikiuose jis ugdė vikarus: 1928 m. – Antaną Bomblauską, 1934 ir 1935–1937 m. – Povilą Jankevičių, 1938–1940 m. – Povilą Ragažinską, 1941–1942 m. – Vladą Kremenską, 1942–1944 m. – Povilą Kairį, 1945 m. – Laimingą Feliksą Blyną ir Antaną Gružauską, nuo 1946 m. – Petrą Kielą ir Mykolą Kirkilą.

Kartu su dėde ūkvedžiu Jonu Mikelinsku jis pavyzdingai tvarkė klebonijos ūkį, šalia įvairių pažangių dalykų išmokė debeikiečius gaminti gerą pasvalietišką alų. Mėgo ir suprato muziką, ateidavo į choro repeticijas ir kasmet surengdavo choristams du pokylius – per Šv. Kazimierą ir Šv. Ceciliją. Klebonas mėgo diskutuoti su tikinčiaisiais, pasižymėjo tvirtu charakteriu ir valia, mėgo lošti kortomis vyriškoje kompanijoje.

K. Mikelinskas Debeikiuose rūpinosi naujai pastatytos bažnyčios įrengimu: 1924 m. buvo nupirkti nauji varpai, 1928 m. sumontuoti Bruno Goebelio 22 balsų pneumatiniai vargonai, 1928 m. taip pat nupirktos dailininko Vlado Čižausko reljefinės kryžiaus kelio stotys, padirbtos šešios klausyklos, o 1938 m. V. Čižauskas dekoravo bažnyčios vidų. Savo iniciatyva klebonas išplėtė bažnyčios šventorių.

Vyskupo Kazimiero Paltaroko paragintas, 1940–1946 m. jis parašė Debeikių parapijos istoriją ir paliko ją rankraščiuose (parengė spaudai ir išleido Raimondas Guobis 2003 m.).

1940 m. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, K. Mikelinskas kartu su vikaru Povilu Ragažinsku buvo suimti, kalinami Utenos kalėjime. Išlaisvintas tik 1941 m. birželį, K. Mikelinskas grįžo į Debeikius ir toliau tarnavo klebonu.

1946 m. liepos 29 d. jis buvo suimtas ir nuteistas 10 metų nelaisvės už tai, kad buvo parašęs Utenos kalėjimo prisiminimus, kad pokalbiuose reiškė nepasitenkinimą naujos valdžios žemės reforma, sunkiomis prievolėmis, sakė, kad sovietų valdžia reikalauja daug, o duoda mažai.

1947 m. K. Mikelinskas buvo išgabentas į laisvės atėmimo vietą ir beveik devynerius metus praleido Mordovijos (Rusija) lageriuose, kol 1955 m. rudenį buvo amnestuotas.

Į Lietuvą jis grįžo 1955 m. spalio 16 d., toliau tarnavo Debeikiuose. 1956 m. pavasarį jis buvo paskirtas Alantos (Molėtų r.) parapijos klebonu. 

Debeikiečiai ne kartą sovietinės valdžios ir Panevėžio vyskupo prašė grąžinti K. Mikelinską į Debeikius, o pats dvasininkas pareiškė savo valią bent jau būti palaidotas šioje parapijoje.

Mirė 1957 m. gruodžio 28 d. Alantoje (Molėtų r.) – eidamas į bažnyčią, paslydo ir patyrė sunkią galvos traumą, po kurios nebepasveiko. Palaidotas Debeikių bažnyčios šventoriuje. Kapą ženklina betoninis skulptūrinis paminklas su Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos skulptūra arkoje, postamento plokštėje iškaltas įrašas: "A. + A. / Kun. Kazimieras / Mikelinskas / 1889–1957 / Requiescat in pace".