Ona SKETERIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Didžiulytė
Gimimo data: 1878-06-23
Gimimo vietovė: Griežionėlių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Gydytoja, literatė poetė

2017-12-07   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1878 m. liepos 5 d.

Tėvai: Stanislovas Feliksas Didžiulis (1856–1927) – bibliografas, švietėjas, ir Liudvika Nitaitė-Didžiulienė-Žmona (1856–1925) – rašytoja. Buvo vyriausia tarp šeimoje užaugusių aštuonių vaikų. Broliai ir seserys: Emilija Didžiulytė (1879–1962) – šeimos globotinė po vaikystės traumos, Vytautas Didžiulis (1881–1956) – pedagogas, gamtininkas, Vanda Didžiulytė-Albrechtienė (1881–1941) – gydytoja ir rašytoja, Antanas Didžiulis (1883–1960) – gydytojas, Michalina Didžiulytė-Ševeliovienė (1884–1973) – pedagogė, gydytoja, knygnešė, Algirdas Severinas Didžiulis (1887–1916) – spaustuvininkas, kariškis, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė (1888–1968) – pedagogė ir rašytoja.

1878 m. birželio 29 d. Andrioniškio bažnyčioje jos kuratas, Anykščių parapijos kunigas filialistas Pranciškus Šadzevičius pakrikštijo ją Onos Liudvikos vardais. Krikštatėviai buvo dvarininkai Ksaveras Urbonavičius ir Veronika Vengeliauskaitė.

Vaikystėje buvo mokoma namuose Griežionėlėse. 1896 m. O. Didžiulytė drauge su motina išsikėlė į Mintaują (dabar – Jelgava, Latvija), kur mokėsi privačiai. 1899 m. Dorpate (dabar – Tartu, Estija) ji baigė felčerės akušerės kursus.

Nuo 1899 m. O. Sketerienė vertėsi akušerės medicinos praktika 1900–1902 m. Kupiškyje, 1902–1912 m. – Žeimelyje (Pakruojo r.). Iš ten 1902–1904 m. ji buvo persikėlusi į Pskovą (Rusija), kur už lietuviškos spaudos platinimą buvo ištremtas jos vyras. 1912–1913 m. ji dirbo akušere Linkuvoje (Pakruojo r.), o 1913–1915 m. – Papilyje (Biržų r.).

1915 m. ji su vyru pasitraukė į Rytus, apsigyveno Kryme, Jaltoje (Ukraina). O. Sketerienė kartu su vyru daug padėjo sergančioms moterims ir nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Jaltoje Sketeriai 1915 m. atidarė sanatoriją džiova sergantiems lietuviams pabėgėliams, O. Sketerienė 1915–1916 m. dirbo jos direktoriaus pavaduotoja.

Likusi našlė, ji persikėlė į Maskvą (Rusija), 1916 m. baigė medicinos seserų ir felčerių kursus ir  1916–1919 m. dirbo felčere karo pabėgėlių stovyklose Maskvoje.

1919 m. grįžusi į Lietuvą, O. Sketerienė dirbo felčere Vilniuje, užkrečiamomis ligomis sergančių ligonių barakuose. Lenkams užėmus Vilnių, sirgdama ji nespėjo pasitraukti ir buvo mobilizuota, 1919–1920 m. dirbo Varšuvos (Lenkija) karo lauko ligoninėje gydytoja, kol galėjo grįžti į Lietuvą.

Nuo 1920 m. iki senatvės su pertraukomis ji vertėsi gydytojos ar felčerės praktika. 1922–1924 m. ji dirbo Panevėžio ligoninėje, vėliau persikėlė į Griežionėles ir, tėvams mirus, liko prižiūrėti gimtąją sodybą, joje gyveno Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu.

Apie 1958 m. ji paliko Griežionėles ir paskutiniuosius senatvės metus kartu su seserimi Emilija praleido Antavilių (Vilniaus r.) senelių-invalidų namuose.

Išaugusi patriotiškoje šeimoje, O. Sketerienė ir pati rūpinosi lietuvybės išsaugojimu. Paauglystėje ji užrašė daug liaudies dainų, mįslių ir patarlių. 1892–1896 m. ji rašė patriotiškus eilėraščius ir juos spausdino Tilžės leidiniuose.

Ji išvertė iš lenkų kalbos apysaką "Jurgis Kastrijotas, išvaduotojas Albanijos", kurią išspausdino 1894 m. "Ūkininko" prieduose. Šią apysaką baigė tokiais žodžiais: "Lietuvėle motinėle, kada gi tu sulauksi savo Skanderio, arba vado, kuris sušaukęs vaikus tavo, išvaduos tave iš po jungo terionių maskolių".

1895 m. O. Didžiulytė parašė knygelę "Apie naudingus ir kenkiančius ūkiui paukščius". Ji buvo išspausdinta "Ūkininko" priede.

Dirbdama gydytoja, O. Sketerienė šelpė kaimų ir miestelių varguomenę, taip pat besimokantį jaunimą, Linkuvoje, Žeimelyje ir kitur rengė lietuviškus vakarus, spektaklius ir kitas kultūrines pramogas, bendravo su Lietuvos šviesuomene.

Susituokė 1903 m. spalio 26 d. Švobiškio (Pasvalio r.) evangelikų reformatų bažnyčioje, vyras Adomas Baltrus Sketeris (1859–1916) iš Žeimelio – gydytojas, literatas. Vaikų neturėjo, liko našlė. A. Sketerio sesuo Konstancija Sketeriūtė-Jablonskienė – kalbininko Jono Jablonskio (1860–1930) žmona. 
 
Mirė 1960 m. rugsėjo 7 d. Antaviliuose (Vilniaus r.). Palaidota Antavilių kapinėse.