Aldona KAZANAVIČIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Didžiulytė
Gimimo data: 1888-03-02
Gimimo vietovė: Griežionėlių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Rašytoja poetė, prozininkė ir dramaturgė, dailininkė

2018-12-07   |   Spausdinti

Tėvai: Stanislovas Feliksas Didžiulis (1856–1927) – knygnešys, bibliofilas, švietėjas, ir Liudvika Didžiulienė-Žmona (1856–1925) – rašytoja. Augo aštuonių vaikų šeimoje, buvo jauniausia. Broliai ir seserys: Ona Didžiulytė-Sketerienė (1878–1960) – gydytoja, Emilija Didžiulytė (1879–1962) – šeimos globotinė po vaikystės traumos, Vytautas Didžiulis (1881–1956) – pedagogas, gamtininkas, Vanda Didžiulytė-Albrechtienė (1881–1941) – gydytoja ir rašytoja, Antanas Didžiulis (1883–1960) – gydytojas, Michalina Didžiulytė-Ševeliovienė (1884–1973) – pedagogė, gydytoja, knygnešė, Algirdas Severinas Didžiulis (1887–1916) – spaustuvininkas, kariškis.

1888 m. pavasarį buvo pakrikštyta Viešintų bažnyčioje Aldonos Elenos vardais.

Nuo 1896 m. augo Mintaujoje (dabar – Jelgava, Latvija) su motina. Lankė pradinę mokyklą, baigė dvi klases Doroteischulėje, toliau mokėsi Mintaujos mergaičių gimnazijoje. Ji dalyvavo moksleivių lavinimosi kuopelėse, vaidino namų ir viešuose spektakliuose, rengė vakarus ir loterijas kalinių naudai.

Nuo vaikystės A. Didžiulytė mokė kitus vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai, vis turėjo po vieną kitą mokinį.

Baigusi gimnaziją, dirbo Šiluvoje (Raseinių r.) privačios mokyklos mokytoja, 1911–1912 m. mokytojavo Tatkonyse (Kupiškio r.), vėliau – Medemrodėje (Akmenės r.), visur rengė suaugusiųjų kursus, jaunimo ratelius, vakarėlius, paskaitas, vaidinimus.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. A. Didžiulytė lankė Šiauliuose gailestingųjų seselių kursus, bet jiems nutrūkus grįžo į Griežionėles.

1914 m. Sankt Peterburge (Rusija) ji baigė tokius kursus ir dirbo sesele Obuchovo ligonėje. Ji taip pat išklausė vasaros kursus mokytojams Sankt Peterburgo universitete, dalyvaudavo lietuvių studentų rengiamuose vaidinimuose.

Trumpam apsilankiusi Griežionėlėse, A. Didžiulytė 1915 m. su motina nuvyko į Krymą, kur jau gyveno seserys Vanda ir Michalina. Ji kiek laiko slaugė sužeistą brolį Algirdą Severiną Kliazmos Vladimire (Rusija) ir dirbo ten Raudonojo kryžiaus ligoninėje.

1915–1916 m. A. Didžiulytė studijavo Šaniavskio Universiteto Maskvoje (Rusija) Istorijos-filosofijos fakultete, 1916–1918 m. – Aukštesniuosiuose moterų kursuose, išklausė pedagoginius kursus. Gyvendama Maskvoje, ji dalyvaudavo lietuvių studentų draugijos veikloje, lietuvių komiteto mokytojų sekcijoje, paskaitose tremtiniams.

1918 m. ji dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose Rusijoje, dirbo Lietuvos reikalų komisariate Maskvoje.

1919 m. grįžusi Lietuvą, A. Kazanavičienė dirbo žurnalo "Švietimo reikalai" redaktore Vilniuje, buvo Švietimo liaudies komisariato kolegijos narė. Vilnių užėmus J. Pilsudskio kariuomenei, pasitraukė su vyru į Nepriklausomą Lietuvą, vyro Antano Kazanavičiaus giminaičiui (buvusios pirmosios jo žmonos pusbroliui) Matui Grigoniui padedant, gavo darbo mokyklose, 1919–1920 m. dirbo mokytoja Paliūniškyje (Panevėžio r.), kur pradžios mokyklą pertvarkė į darbo mokyklą, 1920–1922 m. –  Šileikonyse (Radviliškio r.) ir 1922–1923 m. – Radviliškio vidurinėje mokykloje.

1923 m. A. Kazanavičienė su vyru nuvyko į Krymą padėti tėvams grįžti į Lietuvą, bet tik 1924 m. įstengė tai padaryti. Gyvendama Kryme, lankė Aivazovskio mokinio Alisovo meno studiją, tobulinosi tapyboje.

Grįžusi į Lietuvą, 1924–1925 m. ji dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje lietuvių kalbos mokytoja ir lankė Juozo Zikaro dailės studiją, taip pat dirbo mokytojų profesinėje sąjungoje.

1926 m. įtarta dėl palankumo nelegaliai komunistinei veiklai, A. Kazanavičienė turėjo pasitraukti iš pedagoginio darbo. Likusi vyro išlaikoma, ji ėmėsi tapyti. Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje ji surengė savo darbų parodas.

1929–1932 m. vyrui dirbant Klaipėdoje, drauge su juo ten gyvenusi A. Kazanavičienė dirbo kontoros darbą, taip pat rašė kūrinėlius vaikams. 1932–1935 m. šeima gyveno A. Kazanavičiaus gimtinėje Dideliškyje (Rokiškio r.), dirbo mokytoja vietinėje pradžios mokykloje.

1935–1940 m. A. Kazanavičienė gyveno Kaune, kur vyras gavo darbą, nuo 1940 m. – vėl Vilniuje. 1940–1941 m. ji vėl dirbo Švietimo liaudies komisariate.

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių buvo kalinama.

1946–1957 m. A. Kazanavičienė dirbo Lietuvos Mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje, kol išėjo į pensiją. Senatvėje gyveno Vilniuje, dukterėčios Julijos Ševeliovaitės-Štarkienės globojama, buvo personalinė pensininkė.

Nuo vaikystės A. Kazanavičienė mėgino eiliuoti, kurti pasakas. Būdama 7 metų, savo lėlėms parašė knygelę apie žvėrelius, paskiau iš lenkų kalbos pamėgino išversti pasakėles. Dešimtmetė, motinos paraginta, drauge su kitais vaikais ėmė užrašinėti išgirstas pasakas. Motina L. Didžiulienė jas suredagavo ir nusiuntė J. Jablonskiui, kuris jas išspausdino rinkinyje "Lietuvių pasakos" (1905 m.).

Pirmieji A. Didžiulytės eilėraščiai Kunigutės slapyvardžiu buvo išspausdinti "Lietuvių laikraštyje" 1904 m.

1904–1905 m. ji vertė revoliucines dainas, viena jų – "Drąsiai, draugai, nebijokim" – virto viena populiariausių to laikotarpio dainų.

Daug ankstyvosios A. Didžiulytės kūrybos žuvo, 1915 m. sudegus sesers Onos Sketerienės namams Papilėje (Biržų r.). Nuo 1910 m. "Aušrinėje" buvo spausdinami jos eilėraščiai, vaizdeliai-alegorijos, straipsneliai, pasirašyti Aldonos Giedgaudaitės slapyvardžiu.

1917–1918 m. ji bendradarbiavo "Tiesoje", 1919 m. rašė "Švietimo reikaluose", vėliau – "Mokykloje ir gyvenime".

Didžioji jos kūrybinio palikimo dalis – scenos vaizdeliai, apsakymai ir eilėraščiai vaikams, dažniausiai jos pačios ar jos vyro A. Kazanavičiaus iliustruoti. Nuo 1918 m. A. Kazanavičienė išleido apie 20 knygų vaikams.

A. Kazanavičienės kūrybos leidiniai:

1918 m. – "Musmirės" (scenos vaizdelių rinkinys).

1919 m. – "Žvaigždžių eglutė" (scenos vaizdelių rinkinys).

1922 m. – "Jaunučiai daigeliai" (eilėraščių ir apsakymų rinkinys, pirma dalis).

1925 m. – "Jaunučiai daigeliai" (eilėraščių ir apsakymų rinkinys, antra dalis).

1933 m. – "Senis Šaltis" (scenos vaizdelių rinkinys).

1935 m. – "Žiema atėjo" (eilėraščių rinkinys), "Rudenio dienelės" (eilėraščių rinkinys).
 
1936 m. – "Pavasario pumpurėliai" (eilėraščių rinkinys), "Vaikai ir gyvulėliai" (apsakymėlių ir vaizdelių knyga).

1937 m. – "Krintančios snaigės" (eilėraščių rinkinys), "Pajūrio pasakos" (apsakymėlių ir vaizdelių knyga), "Gaideliai keliauja" (apysakaitė).

1938 m. – "Ąžuolo gilelė" (eilėraščių rinkinys).

1950 m. – "Darbai darbeliai" (eilėraščių rinkinys).

1955 m. – "Pionierių liepos" (eilėraščių rinkinys).

1957 m. – "Pajūrio vaikai" (apsakymų rinktinė).

1960 m. – "Du berniukai" (eilėraščių rinkinys).

1964 m. – "Žiemos uogos : praeities vaizdeliai" (apsakymėlių ir vaizdelių knyga).

1967 m. – "Raudonos gėlės" (apsakymėlių ir vaizdelių knyga).

Po mirties buvo išleista A. Kazanavičienės apsakymų rinktinė "Pajūrio pasakos" (1976 m.).

A. Kazanavičienė taip pat parengė ir išleido vaikams skirtos kūrybos vertimų. Daug jos kūrybinio palikimo liko rankraščiuose, kurie iki šiol nebuvo spausdinami.

Eilėraščiuose ir prozoje vyrauja vaikų buities, gamtos, gyvūnijos motyvai, scenos vaizdeliuose ir vėlesnėje kūryboje ryškinami socialinės nelygybės vaizdai.

Sovietinėje Lietuvoje A. Kazanavičienė buvo apdovanota "Garbės ženklo" ordinu (1949 m.), Lietuvos SSR 25-ųjų metinių atminimo ženklu "Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą" (1965 m.).

Ištekėjo 1920 m., vyras Antanas Kazanavičius (1892–1940) – pedagogas. Vaikų neturėjo, liko našlė.

Mirė 1968 m. gruodžio 17 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Rasų kapinėse šeimos kape.

Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas Aldonos Kazanavičienės dokumentų asmeninis fondas (F. 88).