Povilas DUNDULIS
  Gimimo data: 1894-03-22
Gimimo vietovė: Čekonių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kariškis pulkininkas, laisvės gynėjas Vyties Kryžiaus kavalierius, politinis kalinys

2019-07-09   |   Spausdinti

Seneliai: Baltramiejus Dundulis (apie 1810 – 1885) ir Agota Skardžiūtė-Dundulienė (apie 1818 – 1898) – valstiečiai žemdirbiai. Tėvai: Ignotas Dundulis (1847–1899) ir Julija Burbaitė-Dundulienė (apie 1855 – 1923) – žemdirbiai pasiturintys ūkininkai, turėjo apie 40 hektarų žemės. Užaugo aštuonių išaugusių vaikų šeimoje, buvo tarp jauniausių. Broliai ir seserys: Antanina Dundulytė-Andriuškevičienė (1874 – apie 1930), Salomėja Dundulytė (1878–1878) – mirė kūdikystėje, Jonas Dundulis (1879–1926) – emigrantas JAV, Jurgis Dundulis – mirė 13 metų, Elžbieta Dundulytė-Narbutienė (1882 – apie 1960), Kazys Dundulis (1886–1962), Petras Dundulis (1888–1898) – mirė vaikystėje, Uršulė Dundulytė-Sedelskienė (1890–1971), Anelė (Barbora) Dundulytė – mirė maža, Antanas Dundulis (1897–1980) – žemdirbys.

Giminaičiai: pusbrolis (tėvo brolio Juozapo sūnus) Dominykas Dundulis (1885–1946) – kunigas, sūnėnas (brolio Kazio sūnus) Balys Dundulis (1910–1994) – žurnalistas ir visuomenininkas, dukterėčia (sesers Uršulės duktė) Ona Sedelskytė (1923–1970) – kalbininkė, muziejininkė.

1894 m. kovo 27 d. Debeikių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Vincentas Baltrušaitis, krikštatėviai buvo valstiečiai Konstantinas Burba ir Rozalija Dundulytė.

Tėvui anksti mirus, motinos ir brolio Kazio rūpesčiu P. Dundulis mokėsi Utenos ir Panevėžio valdinėse pradžios mokyklose, taip pat pas privačius mokytojus. Baigęs keturias klases, 1911 m. jis įstojo į Rygos (Latvija) jūrų mokyklą, bet po pusmečio iš jos pasitraukė dėl brangaus mokslo ir pragyvenimo.

1912–1914 m. jis studijavo Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, kurią baigė podporučiko laipsniu ir buvo išsiųstas į karinę tarnybą Rusijoje. 1915 m. pavasarį jis baigė Kijevo 2-ąją praporščikų mokyklą, paskui dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, tarnavo 147-ajame Samaros pulke, Kijevo tvirtovės ir komendantūros štabe, 431-ajame Tichvino pulke, kovėsi Vakarų Ukrainoje, Galicijoje. 1915 m. birželio 16 d., būdamas Tichvino pulko pėsčiųjų žvalgų komandos viršininkas, P. Dundulis buvo sužeistas. Nuo 1917 m. rugsėjo iki 1918 m. balandžio jis buvo Vitebsko lietuvių bataliono pirmosios kuopos vadas.

Rusijos kariuomenėje už narsą jis buvo apdovanotas Šv. Anos 4-ojo laipsnio ir Šv. Stanislovo 3-ojo laipsnio ordinais.

1918 m. P. Dundulis grįžo į Lietuvą, apsistojo gimtajame Čekonių kaime, bet netrukus buvo pakviestas į Vilnių kurti Lietuvos kariuomenės ir 1918 m. lapkričio 22 d. įstojo į savanorius. Tą pačią žiemą grįžęs į Čekonis, jis agitavo ir kitus gimtojo krašto vyrus eiti į besikuriančią Lietuvos kariuomenę nepriklausomybės ginti.

P. Dundulis buvo vienas iš Lietuvos kariuomenės 1-ojo  pėstininkų pulko kūrėjų. Šiame pulke jis tarnavo 1919–1930 m. – ilgiausiai iš visų šio pulko, nuo 1919 m. rudens vadinto Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino vardu, karininkų.

1919 m. pradžioje jis buvo šio pulko pirmosios kuopos jaunesnysis karininkas, nuo sausio 15 d. – 9-osios kuopos vadas. P. Dundulis nuo 1919 m. pavasario pradėjo šio pulko kovas su bolševikais ties Kurkliais, vėliau juos nustūmė pro Uteną iki Zarasų, liepos ir rugpjūčio mėnesiais išvadavo Salaką ir Zarasus. 1919 m. spalį jam buvo suteiktas kapitono karinis laipsnis.

Už sėkmingas kovines operacijas šiaurės rytų Lietuvoje, atvėrusias kelią į Daugpilį (Latvija), P. Dundulis buvo apdovanotas pirmojo ir antrojo laipsnio Kryžiais "Už Tėvynę" (1919 m. rugsėjo ir gruodžio mėnesiais). Vieno iš jo išlaisvintų Zarasų krašto kaimų – Zablackų gyventojai 1928 m. savo kaimą P. Dundulio garbei pervadino Dunduliais, šis vardas likęs iki šiol.  

Vėliau P. Dundulis kovėsi su bermontininkais ties Radviliškiu, dalyvavo kovose su lenkais. 1920 m. lapkričio 17 d. jis buvo paskirtas 3-ojo bataliono vadu, nuo 1921 m. kovo buvo majoras.

Prasidėjus taikiam laikotarpiui, 1-asis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkas 1920 m. buvo dislokuotas Ukmergėje. 1922 m. rudenį P. Dundulis baigė Aukštųjų karininkų kursus antrojoje jų laidoje. 1924–1927 m. jis tarnavo 1-ojo pėstininkų pulko vado padėjėju, nuo 1925 m. rugpjūčio buvo pulkininkas leitenantas.

1927 m. rugpjūčio 6 d. P. Dundulis buvo paskirtas šio pulko vadu ir šias pareigas ėjo 1927–1930 m., nuo 1928 m. vasario buvo pulkininkas.

1930–1932 m. jis tarnavo Vyriausiajame kariuomenės štabe, buvo ypatingų reikalų karininkas prie Vyriausiojo štabo viršininko, kol 1932 m. lapkričio 15 d. buvo išleistas į atsargą, jam pačiam prašant.

Be dviejų kovinių apdovanojimų – Vyties Kryžių P. Dundulis taip pat buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Savanorio-kūrėjo medaliu (1928 m.), Nepriklausomybės medaliu (1928 m.) ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929 m.).

Išėjęs į atsargą, P. Dundulis kiek laiko vadovavo Tauragės "Maisto" fabrikui. 1934 m. jis įsigijo 82 hektarų ūkį Maldeniuose (Joniškio r.) ir ten ūkininkavo.

1941 m. birželio 14 d., jausdamas tremties grėsmę, P. Dundulis buvo pasislėpęs, bet jo šeima buvo suimta. Apie tai sužinojęs, jis pats atėjo ir birželio 15 d. pasidavė į nelaisvę. Bet Vilniuje jis buvo atskirtas nuo šeimos, kuri ištremta į Altajaus kraštą (Rusija), ir įkalintas Rešotų lageryje (Žemutinio Ingašo r., Krasnojarsko kr., Rusija).

Įskųstas dėl priklausymo "antisovietinei grupei", 1941 m. lapkričio 9 d. P. Dundulis lageryje buvo suimtas ir įkalintas Kansko kalėjime (Krasnojarsko kr., Rusija).

Susituokė 1927 m., žmona Janina Kaminskaitė-Dundulienė (1906–1988) iš Siesikų – žemdirbė, 1941–1958 m. tremtinė Altajaus krašte ir Jakutijoje. Vaikai: Julija Regina Dundulytė (1928–1942) – tremtinė, mirė badu tremtyje Jakutijoje, Jurgis Antanas Dundulis (1931–1947) – tremtinys Altajaus krašte ir Jakutijoje, nuskendo Lenos upėje, Jonas Dundulis (1938–1941) – mirė pakeliui į tremties vietą.

Mirė 1942 m. rugsėjo 2 d. Kansko kalėjime (Krasnojarsko kr., Rusija). Palaidotas Kanske bendroje kalinių kapavietėje, palaidojimo vieta nežinoma.

Nuo vyro Vilniuje atskirta J. Dundulienė su vaikais iš pradžių gyveno Altajaus krašte, o 1942 m. atsidūrė Trofimovsko saloje Lenos žiotyse, kur gyveno iki 1956 m. Tremtyje ji palaidojo visus tris vaikus. Išleista iš Trofimovsko, ji persikėlė į Jakutską, o 1958 m. buvo reabilituota ir grįžo iš tremties į Lietuvą, iki gyvenimo pabaigos gyveno Anykščiuose.

Vyties Kryžiaus kavalieriaus Povilo Dundulio gyvenimas ir žygdarbiai įamžinti Viliaus Kavaliausko enciklopediniame žinyne "Lietuvos karžygiai : Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)" 1-ajame tome (2008 m.).