Ona TUSKENYTĖ
  Gimimo data: 1904-12-11
Gimimo vietovė: Rubikių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Pienininkė, kraštotyrininkė, gamtininkė, visuomenininkė

2019-07-31   |   Spausdinti

Gimimo data nustatyta pagal krikšto metrikų įrašą. Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1904 m. gruodžio 24 d.

Tėvai: Antanas Tuskenis (apie 1870 – 1936) ir Julijona Gadliauskaitė-Tuskenienė (apie 1883 – ?) iš Keblonių – žemdirbiai, vidutiniai ūkininkai. Buvo vyriausias vaikas 9 vaikų šeimoje. Seserys ir broliai: Antanas Tuskenis (1906–1993) – savamokslis istorikas ir kraštotyrininkas, Cecilija Tuskenytė (1908–?), Rozalija Tuskenytė-Povilonienė (?–?) – žemdirbė,  Jonas Tuskenis (1912–?), Vincentas Tuskenis (1921–2009) – emigrantas JAV, Teklė Tuskenytė. Seserys Anelė Tuskenytė ir Alė Tuskenytė mirė vaikystėje.

1904 m. gruodžio 12 d. Anykščių bažnyčioje ją pakrikštijo vikaras Antanas Šufinskas, krikštatėviai buvo Anicetas Budrevičius ir Juozapota Baurevičienė, Antano Baurevičiaus žmona.

Vaikystėje augino jaunesnius brolius ir seseris, piemenavo, savarankiškai išmoko skaityti elementorių.

1919–1920 m. per metus baigė dviklasę Anykščių pradžios mokyklą, 1921–1925 m. – keturias klases Anykščių vidurinėje mokykloje (auklėtoja – Alisa Pelenaitė). 

1926 m. O. Tuskenytė dirbo Šiaulių kaimo (Anykščių r.) pieninėje, įgijo praktikos ir 1927 m. Gruzdžiuose (Šiaulių r.) baigė 3 mėnesių pienininkystės kursus, įgijo pienininkės specialybę.

1927–1933 m. ji dirbo pienininke įvairiose Lietuvos rankinėse pieninėse: Laukuvos (Šilalės r.) pieno perdirbimo bendrovėje, Juodpėnuose (Kupiškio r.) ir kitur, paskui perėjo dirbti į garines pienines, kol jos Lietuvoje veikė.

Likusi be darbo, iki 1939 m. ji trumpai dirbo Juodupės (Rokiškio r.) audimo fabrike sąskaitininke, 1939–1940 m. buvo Biržų audimo fabriko "Siūlas" sąskaitininkė. 

Nepriklausomoje Lietuvoje O. Tuskenytė buvo aktyvi visuomenininkė. Mokykliniais metais ji buvo skautų brolijos narė, vėliau tapo ateitininke, ilgą laiką priklausė Katalikiško jaunimo sąjungai "Pavasaris". Nuo 1928 m. ji priklausė sąjungos "Pavasaris" Laukuvos kuopai, 1928 m. joje įkūrė 22 narių abstinentų sekciją ir pati jai vadovavo. 1928 m. rugpjūčio 26 d. ji kartu su kunigu P. Šlėkta įsteigė "Angelo sargo" vaikų sąjungos Laukuvos skyrių ir jam vadovavo.

Apie 1928–1940 m. ji buvo Lietuvos šaulių sąjungos narė, 1928 m. pavasarį buvo išrinkta Laukuvos šaulių būrio dramos komisijos nare. 1940 m. pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje uždraudus šios ir kitų patriotinių organizacijų veiklą, jos veikla irgi nutrūko.

1940 m. O. Tuskenytė grįžo prižiūrėti senstančios motinos į Storių kaimą (Anykščių r.) ir iki gyvenimo pabaigos liko šioje sodyboje.

1942 m. Vilniuje ji baigė vaistažolių auginimo ir naudojimo kursus, susipažino su daugumos Lietuvoje augančių vaistažolių vaistingosiomis savybėmis, visą gyvenimą pati jomis palaikė sveikatą ir darbingumą, mokė pažinti vaistažoles ir jomis naudotis kitus anykštėnus.

O. Tuskenytė augino daug gėlių ir vaistažolių, kaupė literatūrą apie įvairius retesnius augalus. Iš Kauno botanikos sodo gavusi retų sėklų ir daigų, ji išmėgindavo, kaip jie auga Lietuvos kaimo sodyboje. Ji tyrinėjo gydomąsias augalų savybes, 1944 m. slapčia išgydė sužeistą vokiečių kareivį, pasveikusiam padėjo pasitraukti.

Ji buvo Lietuvos sodininkų ir gėlininkų draugijos Anykščių skyriaus narė, savo sodyboje surinko ir prižiūrėjo vieną turtingiausių Anykščių krašte tradicinių sodybos gėlių ir vaistažolių kolekciją.

O. Tuskenytė XX a. antrojoje pusėje, daugiausia 8-ajame dešimtmetyje, aplankė daugumą Storių ir kitų Anykščių apylinkės kaimų senų žmonių, išklausė ir užrašė jų prisiminimus apie žymius anykštėnus, taip pat tautosaką: dainas, pasakojimus, mįsles, patarles, buities žinias ir papročius. Ji surinko kelis šimtus šio krašto senovinių dainų, daugumą iš jų ir pati išmoko padainuoti, buvo garsi pasakorė, etnografinių vakaronių Anykščių krašte dalyvė.

Ji taip pat audė tautines juosteles, kurias dovanodavo. Pati dažniausiai dėvėdavo tautinius lietuvaitės drabužius.

Senatvėje apie 1980 m. O. Tuskenytė apsigyveno Anykščiuose, bet iki 1994 m. dar prižiūrėjo savo augalų kolekciją, likusią Storių kaimo sodyboje.

Atkūrus Lietuvos šaulių sąjungos veiklą, ji atnaujino narystę, buvo Anykščių S. Dariaus ir S. Girėno kuopos ne rikiuotės šaulė. Jai buvo suteiktas Lietuvos šaulių sąjungos Garbės šaulės vardas (1995 m.).

Šeimos nesukūrė.

Mirė 1998 m. Anykščiuose. Palaidota Anykščių kapinėse.

Jos surinkta tautosaka buvo perduota Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, o prisiminimai, parašyti 1981 m., saugomi Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus rankraštyne.