ŠIAULIAI
  Gretimos vietovės:
DILIAI | ELMIŠKIS | PAGUBRYS | RUBIKIAI | RUBIKIAI (Senieji) |

2015-07-18   |   Spausdinti

Kaimas Anykščių seniūnijoje už 10 kilometrų į rytus nuo Anykščių, abipus siaurojo geležinkelio Anykščiai–Rubikiai linijos. Ribojosi su Pagubrio, Elmiškio, Rubikių, Dilių kaimais bei Rubikių gyvenviete. Buvo įsikūręs į šiaurę nuo Rubikių ežero.

Kaimas išregistruotas, yra 11 sodybų, bet jų gyventojai apskaitomi kartu su Rubikių gyvenviete (2001, 2011 m.). Senąjį Šiaulių kaimą nuo 2014 m. mena Rubikių gyvenvietės Šiaulių gatvė.

Pagal senolių pasakojimus, sargai – kariai – tuomet vadinosi šauliais. Manoma, jog nuo to ir kilęs kaimo pavadinimas.

Šiauliai (Szaule, Szawle) minimi Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 m. inventoriuose. Tuo metu kaimas priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, jame minima 13 kiemų.

1897–1899 m. per Šiaulius buvo nutiesta siaurojo (750 mm pločio vėžės) geležinkelio Panevėžys–Anykščiai–Utena–Švenčionėliai linija, pastatyta Šiaulių stotis. XX a. viduryje dėl painiavos (Šiaulių miestui skirti kroviniai kartais būdavo atgabenami į Šiaulių kaimą) stotis pervardinta Rubikių stotimi, iš jos daugiausia būdavo išgabenama Rubikių plytinės produkcija. Dabar senosios stoties vietoje yra paskutinė siaurojo geležinkelio atkarpos Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai stotelė.

1912 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet buvo 37 savininkai. 1923 m. kaime buvo 35 sodybos – 213 gyventojų, turėjo 536 ha žemės. 1924 m. įsisteigus kooperatinei pieno perdirbimo bendrovei "Rubikių ežeras", iki 1928 m. kaime buvo pastatyta moderni pieninė, veikė grietinės nugriebimo punktas. 1933 m. pagal Burbiškio parapijos kaimų sąrašą Šiauliuose buvo 41 šeima.

1939 m. buvo įkurta Šiaulių pradžios mokykla. Ji veikė ir po Antrojo pasaulinio karo, iš pradžių kaip vieno komplekto mokykla, o nuo 1956 m. rudens – jau dviejų komplektų. Šios mokyklos vedėjais dirbo: 1947 m. – Jonas Kuodis, 1948 m. – Otilija Augustinaitė, 1948–1949 m. – Alfonsas Baniūnas, 1949–1950 m. – Juozas Gindrėnas, 1950–1955 m. – Stasė Norvainytė, nuo 1955 m. – Klotilda Marmakienė.

Apie 1939 m. vokiečių tautybės gyventojas Šiaulių kaimo žemėje ėmė kurti plytų gamyklą. 1949 m. buvo oficialiai atidarytas valstybinis plytų ir drenažo vamzdžių fabrikas "Anykščiai" (vėliau – Anykščių statybinių medžiagų kombinato Rubikių filialas, veikęs iki 1993 m.). Prie įmonės kaimo teritorijoje kūrėsi Rubikių gyvenvietė.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Šiaulių buvo ištremtas į Sibirą 21 asmuo: Kazio Baltakio (5 asmenys), Jono Baltakio (4 asmenys), Kazio Buloto (3 asmenys), Petro Meškausko (2 asmenys), Jono Petronio (2 asmenys), Vinco Puodžiūno (3 asmenys) ir Juozo Rožansko (2 asmenys) šeimos.

1949 m. balandžio 3 d. kaime buvo prievarta sukurtas kolūkis "Pavasaris", pirmininku dirbo Balys Kisielius. 1951 m. spalio 21 d. jis pateko į "Pergalės" kolūkį, o nuo 1972 m. kovo 22 d. priklausė "Anykščių šilelio" kolūkiui, kol šis 1992 m. nustojo egzistuoti.

Priklauso Burbiškio parapijai.

Archeologijos paminklas Šiaulių pilkapynas buvo šiaurinėje Rubikių ežero pakrantėje į pietus nuo kaimo sodybų. Jis datuotas I tūkstantmečio antrąja puse, dabar jau sunaikintas.

Šiauliuose 1922 m. gimė literatas, romantinių pasakojimų apie baudžiavos laikus autorius Jonas Baltakis, 1934 m. – kunigas Juozapas Balčiūnas, 1939 m. – kultūros organizatorius Algirdas Gogelis.