Tėvai: Vladislovas Petniūnas (apie 1889 – 1938) iš Balninkų ir Pranciška Žarskutė-Petniūnienė (1891–1968) iš Krivinskų – valstiečiai žemdirbiai, turėjo beveik 10 hektarų žemės. Užaugo keturių vaikų šeimoje, įbrolis iš pirmosios tėvo santuokos Jonas Petniūnas (1909–1941) – bibliotekininkas, laisvės gynėjas, žuvęs 1941 m. vasarą, brolis Bronius Petniūnas, sesuo Adelė Petniūnaitė-Paškevičienė. Įbrolis Petras Petniūnas (1911–1911), sesuo Ona Petniūnaitė (1921–1921) ir brolis Antanas Petniūnas (1927–1928) mirė kūdikystėje, brolis Kazys Petniūnas (1919–?) – vaikystėje. Šeimoje kartu užaugo globotinės Gerda ir Danutė Stasiulionytės.

1925 m. balandžio 26 d. Anykščių bažnyčioje ją pakrikštijo klebonas Juozapas Butėnas, krikštatėviais buvo Juozas Juodviršis ir Domicelė Žarskutė.

Tėvams nusipirkus 27 hektarų ūkį ir apie 1930 m. persikėlus, nuo vaikystės augo Maldeikiuose (Anykščių r.), dirbo tėvų ūkyje. Mokėsi privačiai, nuo antrojo skyriaus lankė ir baigė Akmenos (Anykščių r.) pradinę mokyklą.

Antrojo pasaulinio karo metais pragyveno, kartu su vietiniais jaunuoliais įsitraukusi į kaimo verslus: pirko kiaules, ruošė ir gamino kiaulienos produktus ir juos geležinkeliu gabeno parduoti į Švenčionėlius, taip tiekdama maisto produktus Vilniaus gyventojams.

Po Antrojo pasaulinio karo, slapstydamasi nuo represijų ir tremties, D. Petniūnaitė gyveno Žiežiokiškyje, Čiunkiuose, Pelyšėlėse, prisiglausdama pas svetimus žmones, kol 1948 m. apsistojo ištremtų uošvių Antanėlių sodyboje Maldeikiuose, paskui, savininkams grįžus iš tremties, pasistatė nuosavą namelį. Nuo 1949 m. ji dirbo "Naujosios sodybos", paskui iki 1971 m. – "Draugystės keliu" kolūkyje lauko darbininke.

1971 m. apsigyvenusi Padvarninkuose (Anykščių r.), 1971–1993 m. D. Petniūnaitė dirbo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus filialo Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinėje sodyboje Griežionėlėse muziejininke, buvo šio muziejaus prižiūrėtoja. Ji tvarkė memorialinę sodybą, priiminėjo joje lankytojus, pasakodama Didžiulių šeimos ir knygnešystės istoriją.

Išėjusi į pensiją, ji ir toliau padėdavo tvarkyti sodybos teritoriją, auginti gėlynus.

Nuo 2020 m. iki šiol. D. Petniūnaitė senatvę leidžia Anykščiuose, anūkės šeimoje globojama. 2025 m. balandžio 11-ąją Anykščiuose ji paminėjo savo 100-metį.

Laisvalaikiu mėgo siūti arba megzti, domisi pasaulio įvykiais.

Susituokė 1944 m. spalio 5 d. Viešintų bažnyčioje, vyras Bronius Antanėlis (1919–1945) – laisvės gynėjas, žuvęs pokario kovose. Liko našlė. Sūnus Bronius Petniūnas (1945–1972) – vairuotojas.