Tėvai: Vincas Kildišius – žemdirbys ūkininkas, mirė 34 metų, ir Konstancija Šiupienytė-Kildišienė – kaimo daraktorė, švietėja. Augo trijų vaikų šeimoje, broliai Feliksas Kildišius ir Antanas Kildišius. Tėvui anksti mirus, vaikus užaugino viena motina.

Mokėsi Ambraziškių (Molėtų r.) pradžios mokykloje, Ukmergės gimnazijoje. 1940–1945 m. baigė Ukmergės mokytojų seminariją, įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę.

1945–1947 m. M. Kildišiūtė-Kurčinskienė dirbo Kiauklių (Širvintų r.) pradinėje mokykloje mokytoja.

Nuo 1947 m. iki gyvenimo pabaigos M. Kurčinskienė gyveno ir dirbo Anykščių rajone.

1947–1949 m. ji dirbo Piktagalio pradinės mokyklos vedėja. 1949 m. vasario–balandžio mėnesiais ji buvo ir Naujonių beraščių-mažaraščių kursų vedėja, kol tokie kursai veikė. Perkelta 1949 m. spalio 1 d., 1949–1960 m. ji dirbo Naujonių pradinės mokyklos vedėja.

1959 m. su šeima persikėlusi į Jokūbėliškį, paskirta 1960 m. rugsėjo 1 d., 1960–1972 m. M. Kurčinskienė buvo Jokūbėliškio pradinės mokyklos vedėja, kol ši mokykla, sumažėjus vaikų, buvo uždaryta. Dirbdama Jokūbėliškyje, mokytoja itin daug dėmesio skyrė popamokinei ugdomų vaikų veiklai: mokė juos šokti, dainuoti, vaidinti, organizuodavo konkursus, vesdavo į turistinius žygius, mokė globoti gamtą, padėti vienišiems seneliams. Kartu su mokiniais mokykliniame darže ji atlikinėdavo įvairius bandymus, augino daržoves.

1972–1976 m. M. Kurčinskienė dirbo Anykščių rajono "Bolševiko" kolūkyje (Elmininkai I) pirmininko (Jono Cilciaus) pavaduotoja kultūriniam-masiniam darbui.

Šalia šio darbo ji su pertraukomis dirbo ir įvairiose mokyklose. 1966–1967 m. ji buvo Anykščių vakarinės (pamaininės) vidurinės mokyklos mokytoja, nuo 1969 m. keletą metų – šios mokyklos Elmininkų filialo mokytoja.

1972 m. rudenį ir 1973 m. pavasarį ji buvo Čekonių (Anykščių r.) pradinės mokyklos pavaduojančioji mokytoja, 1973 m. gegužę dirbo Niūronių (Anykščių r.) pradinės mokyklos pavaduojančiąja mokytoja. 1976 m. vasarį–gruodį ji dirbo ir Elmininkų pradinėje mokykloje mokytoja, kol iš pedagoginės veiklos pasitraukė.

1976 m. "Bolševiko" kolūkį prijungus prie Elmininkų eksperimentinio ūkio, M. Kurčinskienė apie 1977–1983 m. dirbo Elmininkų bandymų stoties eksperimentiniame ūkyje profsąjungos komiteto pirmininke, kol išėjo į pensiją.

Apie 1983–1990 m. ji dar dirbo Anykščių miesto pramonės įmonėse – veltinių fabrike "Spartakas" ir "Anykščių vyno" gamykloje – apsaugos darbuotoja.

M. Kurčinskienei buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios mokytojos garbės vardas (1965 m.). Ji buvo apdovanota "Garbės ženklo" ordinu (1960 m.), atminimo ženklu "Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą" Lietuvos SSR 25-mečio proga (1965 m.) ir jubiliejiniu medaliu "Už šaunų darbą V. I. Lenino 100-ųjų gimimo metinių proga" (1970 m.).

Susituokė 1946 m., vyras Edvardas Kurčinskas (1922–2001) – darbininkas suvirintojas. Liko našlė. Šeimoje užaugo dvi dukterys: Nijolė Kurčinskaitė-Keršienė (1947–1976) – pedagogė rusų kalbos mokytoja, tarnautoja, ir Viktorija Kurčinskaitė-Petrauskienė (g. 1949 m.) – tarnautoja.

Mirė 2009 m. lapkričio 21 d. Naujuosiuose Elmininkuose (Anykščių r.). Palaidota Anykščių senosiose kapinėse šeimos kape šalia dukters ir vyro. Kapą ženklina pilko šlifuoto akmens paminklinė kompozicija su iškaltu įrašu: "Kurčinskai / Nijolė 1947–1976 / Edvardas 1922–2001 / Marcelė 1925–2009 / Petrauskai / Dainutis 1948–2019".