Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Alfonsas SKLĖRIUS
2023-03-21

Vardas: Alfonsas
Pavardė: SKLĖRIUS
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Šklerys
Gimimo data: 1890-06-17
Gimimo vieta: Kunigiškių k. (Anykščių r.)

Trumpai:
Kariškis pulkininkas, vadovas, dailininkas, politinis kalinys


Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1890 m. birželio 30 d.

Tėvai: Ciprijonas Sklėrius (1844–1928) ir Barbora Girgždytė-Sklėrienė (1851–1920) – valstiečiai žemdirbiai. Augo religingoje šeimoje, sulaukusioje 12 ar 14 vaikų, iš kurių trys ar penki mirė kūdikystėje. Broliai ir seserys: Teofilė Sklėriūtė-Baronienė-Matulionienė (1874–1941) – žemdirbė, tarnautoja, sušaudyta vokiečių okupacijos pradžioje, Kajetonas Sklėrius (1876–1932) – dailininkas tapytojas, Pranas Sklėrius (apie 1878 – apie 1892) – mirė paauglystėje, Feliksas Sklėrius (1881–1972) – emigrantas JAV, darbininkas, Jurgis Sklėrius (apie 1882 – ?) – emigrantas JAV, kariškis, karo veteranas invalidas, Kazimieras Sklėrius (1886–1892) – mirė vaikystėje, Vitoldas Sklėrius (1888–?) – emigrantas Rusijoje, dingęs po 1920 m., Emilija Sklėriūtė-Nakienė (1892–1953) – žemdirbė, Anatolija Sklėriūtė (1896–?), Povilas Sklėrius (1898–1979) – mokslininkas inžinierius melioratorius.

Dukterėčia (sesers Emilijos duktė) Elena Viktorija Nakaitė-Arbienė-Alė Rūta (1915–2011) – rašytoja, sūnėnai (brolio Vitoldo sūnūs) Vitoldas Šklėris (1912–2003) – revoliucionierius, valstybės tarnautojas, Stanislovas Šklėrius (1914–1942) – revoliucionierius ir Eduardas Šklėrius (1922–1995) – revoliucionierius, valstybės tarnautojas. 

Baigė Kunigiškių pradžios mokyklą, gyveno ir dirbo tėvų ūkyje. 1905–1912 m. Liepojoje (Latvija), kur gyveno pas vyresnįjį brolį Kajetoną, lankė ir baigė 7 klases komercinėje mokykloje. 1912–1914 m. Maskvoje (Rusija) studijavo Žemės tvarkymo ir matavimo institute.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Sklėrius buvo 1914 m. liepos 7 d. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir pradėjo tarnybą 2-ojoje grenadierių artilerijos brigadoje. Pasiųstas mokytis, 1914–1915 m. Maskvoje jis baigė Michailovo karo artilerijos mokyklą, 1915 m. gruodžio 22 d. gavo praporščiko karinį laipsnį ir pradėjo tarnybą 2-ojoje Sibiro šaulių artilerijos brigadoje.

1916 m. lapkričio 17 d. A. Sklėriui buvo suteiktas paporučikio karinis laipsnis, jis paskirtas 1-ojo diviziono adjutantu. Nuo 1917 m. rugsėjo 1 d. jis tarnavo baterijos ūkio vedėju, nuo 1917 m. lapkričio 15 d. buvo vyresnysis karininkas. 1915–1917 m. jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare Rusijos kariuomenės artilerijos daliniuose. Karo fronte jis buvo sužeistas, todėl demobilizuotas 1917 m. gruodį, karui dar nepasibaigus.

Išvykęs į Kaukazą, A. Sklėrius buvo mobilizuotas į generolo Denikino armiją ir paskirtas raitosios artilerijos būrio vadu.

1919 m. sausio 7 d. paleistas iš kariuomenės ir 1919 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, A. Sklėrius 1919 m. rugpjūčio 4 d. įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir tarnavo 1-ojo artilerijos pulko mokomojoje komandoje. Nuo 1919 m. rugsėjo 3 d. jis buvo šio pulko 6-osios baterijos vyresnysis karininkas.

1919 m. lapkritį ir gruodį A.. Sklėrius laikinai dirbo Lietuvos šaulių sąjungoje, prisidėjo prie jos kūrimo. 1919 m. lapkričio 16 d. jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto karinis laipsnis.

Nuo 1920 m. kovo 9 d. jis buvo mokomosios komandos viršininkas. Paskirtas 1920 m. birželio 17 d., 1920–1925 m. jis tarnavo 7-osios baterijos vadu.

Kartu su 5-uoju pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulku A. Sklėrius dalyvavo Nepriklausomybės kovose: 1919 m. rugsėjį–lapkritį kovėsi su bolševikais, 1920 m. birželį–lapkritį – su lenkais, pasižymėjo kovose ties Radviliškiu ir Šiauliais, 1920 m. spalio 22 d. laimėjo mūšį ties Beržininkais (Joniškio r.). 1920 m. lapkričio 19 d. jam buvo suteiktas kapitono karinis laipsnis.

Pasibaigus kovoms, A. Sklėrius iki 1929 m. gyveno Kaune, tarnavo ten dislokuotuose daliniuose. 1922 m. spalio 13 d. jis baigė Aukštuosius karininkų kursus 2-ojoje laidoje, nuo 1923 m. gegužės 18 d. buvo majoras. Paskirtas 1925 m. rugsėjo 22 d., 1925–1926 m. jis buvo 4-osios baterijos vadas, nuo 1925 m. – 1-ojo artilerijos pulko teismo pirmininkas.

1926 m. rugpjūčio 15 d. jis buvo perkeltas į 2-ąjį artilerijos pulką, nuo 1928 m. lapkričio 23 d. buvo pulkininkas leitenantas.

1929 m. vasario 9 d. jis baigė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto aukštųjų karininkų kursų Artilerijos skyrių 2-ojoje laidoje ir buvo paskirtas 2-ojo artilerijos pulko 1-osios grupės vadu, šias pareigas ėjo 1929–1935 m., nuo 1929 m. buvo 2-ojo artilerijos pulko garbės teismo pirmininkas.

Nuo 1929 m. A. Sklėrius su šeima įsikūrė ir iki 1941 m. gyveno Kėdainiuose.

1935 m. liepos 20 d. jis buvo perkeltas į 1-ąjį artilerijos pulką ir 1935–1940 m. buvo šio artilerijos pulko vadas Panevėžyje, nuo 1935 m. lapkričio 23 d. – pulkininkas.

Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos skautų sąjungos veikloje, buvo Kėdainių skautų tunto vadijos narys, stovyklų ir iškylų instruktorius, 1930 m. vasarą dirbo Kėdainių valstybinėje gimnazijoje kūno kultūros mokytoju. 1940 m. jis buvo ir skautas vytis, paskutinis iki sovietinės okupacijos Panevėžio skautų vyčių draugovės draugininkas.
 
A. Sklėrius domėjosi menu. 1927–1929 m. jis lankė Kauno meno mokyklą. Suruošė keletą savo tapybos parodų Kaune (1933 m. ir vėliau), Kėdainiuose, Panevėžyje, dalyvavo fotoparodose.

Jis išrado fiktyvaus šaudymo aparatą, už kurį gavo vyriausybės piniginę premiją.

Tarnybos Rusijos kariuomenės laikotarpiu jis buvo apdovanotas Šv. Stanislovo 2-ojo laipsnio (1917 m.) ir 3-ojo laipsnio (1916 m.) ordinais su kardais, Šv. Anos 3-ojo laipsnio (1916 m.) ir 4-ojo laipsnio (1917 m.) ordinais, Šv. Georgijaus medaliu "Už narsumą" (1914 m.).

Nepriklausomoje Lietuvoje už sumanumą Lietuvos Nepriklausomybės kovose A. Sklėrius buvo apdovanotas I rūšies Vyčio Kryžiumi, už skautišką veiklą – Lietuvos skautų sąjungos Svastikos ordinu (1940 m.). Jis taip par buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1937 m.) ir 4-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.) ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929 m.) medaliais.

Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. birželio 27 d. jis buvo paskirtas 2-ojo artilerijos pulko vadu. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. rugsėjo 2 d. A. Sklėrius buvo paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 617-ojo haubicų pulko vadu.

1941 m. birželio 10 d. jis tarp keturiolikos Lietuvos artilerijos karininkų iš Lentvario (Trakų r.) buvo išsiųstas į F. Dzeržinskio artilerijos akademiją Maskvoje (Rusija), prisidengus "kvalifikacijos kursais". Birželio 19 d. A. Sklėrius iš Maskvos išvyko į karinį poligoną Gorochovecke (Ivanovo sr., Rusija), o birželio 27 d. ten buvo areštuotas ir įkalintas Gorkio (dabar – Žemutinis Naugardas, Rusija) kalėjime, birželio 29 d. išgabentas į Lamos lagerį (Norillagą) Užpoliarėje, netoli Norilsko (Krasnojarsko kr., Rusija). 1942 m. rugsėjo 5 d. Ypatingasis pasitarimas jį nuteisė dešimčiai metų kalėti.

Susituokė 1922 m., žmona Alina Kuprevičiūtė-Sklėrienė (1899–1980) – muzikė pianistė, kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus sesuo, nuo 1944 m. – emigrantė Vokietijoje, Kanadoje. Dukterys Aldona Alina Sklėriūtė-Raulinaitienė (1923–?) – kultūros organizatorė, emigrantė JAV, ir Jūratė Sklėriūtė-Viruišienė (1925–?) – medikė, emigrantė Kanadoje.

Mirė 1943 m. birželio viduryje (kitų šaltinių duomenimis – gruodį) Lamos lageryje (Krasnojarsko kr., Rusija) nuo bado ir šalčio. Buvo palaidotas lagerio kapinėse tarp 42 ten mirusių karininkų iš Baltijos šalių, bendras kapas paženklintas medine lenta su įrašais.

Apie 1990 m. tose kapinėse "Tremtinio" klubo ir Lietuvos atsargos karininkų sąjungos iniciatyva buvo pastatytas koplytstulpis, o A. Sklėriaus palaikai simboliškai atgabenti į Lietuvą ir 1990 m. rugsėjo 2 d. palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse-panteone (2PAN kvartalas, 47 kapas) šalia brolio dailininko K. Sklėriaus. Kapas paženklintas granito paminklu-stela su K. Sklėriaus bareljefu ir iškaltu įrašu "Dailininkas / Kajetonas / Sklėrius-Šklėris / 1876–1932. / Pulkininkas / Alfonsas Sklėrius / 1890–1943 / Sibiro kankinys" (skulptoriai Petras Aleksandravičius ir Juozas Petrulis, 1967 m., papildomas tekstas iškaltas 1990 m.).

A. Sklėriaus biografija pateikta enciklopedinio žinyno "Lietuvos kariuomenės karininkai : 1918–1953" 7-ajame tome (2007 m.).