Kaimas Debeikių seniūnijoje už 4 kilometrų į šiaurės rytus nuo Debeikių. Įsikūręs abipus kelio Čekonys–Žalioji. Ribojasi su Gudelių, Peštinių ir Varkujų kaimais, Toliškių viensėdžiu. Per kaimą teka upeliai Uolinta – Šventosios kairysis intakas ir Brastelė – Uolintos kairysis intakas, čia yra Brastelės ištakos.

Yra 10 sodybų – 26 gyventojai (2001 m.), 20 gyventojų (2011 m.). Priklauso Varkujų seniūnaitijai (nuo 2009 m.).

1923 m. kaime buvo 25 sodybos – 117 gyventojų. 1938 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 240,58 ha žemės.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Papšių buvo ištremti į Sibirą 2 asmenys. 1949 m. liepos 5 d. laisvės gynėjai, siekdami perimti kolūkiečių atlyginimus, nušovė kolūkio pirmininką Petrą Pilkauską ir jo žmoną Eleną Pilkauskienę. Dėl šio išpuolio sovietinis saugumas suėmė ir nuteisė kalėti pogrindžio talkininkus Juozą Niaurą (1922–?) iš Varkujų, Povilą Gudelį (1918–?) iš Papšių ir Albiną Indrašių (1926–?) iš Peštinių.

1949 m. balandžio 2 d. kaimas buvo įjungtas į "Dirvos" kolūkį, pirmuoju jo primininku dirbo Petras Pilkauskas (?–1949), nužudytas dėl šios tarnybos. 1951 m. sujungus gretimus "Dirvos" ir "Naujo gyvenimo" kolūkius, kaimas 1951–1953 m. priklausė "Naujo kelio" kolūkiui. 1953 m. sujungus "Naujo kelio" ir "Didžiojo persilaužimo" kolūkius, 1953–1957 m. kaimas priklausė Georgijaus Malenkovo kolūkiui, 1957 m. pakeitus jo pavadinimą, 1957–1978 m. – "Žalgirio" kolūkiui. 1978 m. kovo 14 d. sujungus "Žalgirio" ir "Už taiką" kolūkius, kaimas 1978–1991 m. priklausė "Už taiką" kolūkiui, kol 1991 m. ūkis iširo.

Priklauso Debeikių parapijai. Senosios kaimo kapinės veikiančios, aptvertos akmenine tvora, jose laidojama. Kapinėse yra XIX a. pabaigos paminklų – geležinių kryžių ant akmeninių postamentų. Papšių kapinėse giminės kapavietėje palaidotas kunigas kanauninkas Juozapas Mazūra (1883–1954).

Papšių kapinėse yra akmenų mūro koplyčia. Ji pastatyta XIX a. pradžioje kaip Aknystų dvarininkų Jelenskių giminės mauzoliejus, kuriame buvo palaidota apie 10 iškiliausių šios giminės atstovų: 1812 m. Napoleono Bonaparto žygio į Maskvą dalyvis Romualdas Jelenskis (1780 – apie 1851), jo sūnėnas, vienas iš 1863 m. sukilimo organizatorių Antanas Jelenskis (1818–1874) ir jo žmona mokytoja Sabina Jelenskienė (?–1912), jų vaikai Marija ir Povilas (1839 – apie 1884), Povilo žmona Emilija (apie 1850 – 1881) ir keletas kitų XIX a. pabaigos apylinkių dvarininkų. Koplyčios priežiūra XX a. pradžioje rūpinosi paskutinioji Aknystų dvaro savininkė, Povilo ir Emilijos Jelenskių dukra Sofija Emilija Venslovavičienė (1881–1964), globojusi koplyčią net ir senatvėje gyvendama Lenkijoje. 1956 m. Debeikių klebonas Laimingas Feliksas Blynas sutvarkė koplyčią ir įvedė joje Šv. Antano atlaidus birželio pradžioje. 1958 m. sovietinės valdžios iniciatyva koplyčia buvo uždaryta, religinės apeigos joje nutrauktos, o kapinėse uždrausta laidotis. Per keturis dešimtmečius koplyčia buvo apleista ir išniekinta, joje buvusios kapavietės išplėštos ir sunaikintos. Tik Lietuvos Atgimimo metais vietos bendruomenės iniciatyva koplyčia buvo pradėta tvarkyti, 1990–1996 m. ji restauruota, o 1999 m. birželio 13 d. vėl iškilmingai pašventinta.